Basf 2024 04 09 A1 Basf 2024 04 09 m1
Pasaulyje
Trys Serhijai – trys Ukrainos agroverslo persikėlimo istorijos
Chersono srities Velyka Oleksandrivka kaimo žemės ūkio technika, likusi po išvadavimo iš okupantų 2023 m. gegužę (Lev Radin nuotr., shutterstock.com)

Kyjivas. Ukrainoje šiuo metu gana populiarus žodis relokacija, kitaip tariant – verslo perkėlimas į naują vietą. Karas verčia žmones palikti gyvenamąsias vietas ir ieškoti laimės kitur.

Verslo perkėlimas yra sudėtingas ir kruopštus procesas. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad perkelti agroverslą gal net neįmanoma, iš tiesų karo nuniokotų regionų ūkininkai, perdirbėjai ir agronovatoriai sugebėjo nutiesti relokacijos kelius. Sėkmingo verslo perkėlimo pavyzdžių Ukrainoje ne vienas.

Pirmieji persikėlėliai

Perkėlimo tema Ukrainai – ne naujiena. Dar prieš keliolika metų prasidėjus karo veiksmams Donbase, daugelis energingų, iniciatyvių žmonių buvo priversti išvykti iš gimtųjų namų į gerokai nutolusius regionus, kad tik galėtų normaliai dirbti.

Bioversija 2024 04 15 m7

Serhiy‘us Sokolov‘as (Serhijus Sokolovas), ribotos atsakomybės mokslo ir gamybos bendrovės „Ecopark“ direktorius, gimė Svatove, Luhansko srityje, žemės ūkio išsilavinimą įgijo Luhansko nacionaliniame agrariniame universitete. Luhanske jis žengė pirmuosius verslo žingsnius: turėjo 2 ha medelyną, kurio specializacija – šilauogių, mėlynių, aviečių, gervuogių sodinukai. Bet kai į kraštą įžengė rusų okupantai, Serhiy‘us buvo priverstas pasitraukti į Vakarų Ukrainą, maždaug už 1 000 km nuo gimtinės.

Serhiy‘us Sokolov‘as (Serhijus Sokolovas), bendrovės „Ecopark“ direktorius

Ivano Frankivsko srityje 2014 m. įsigijo nedidelį sklypą ir antrą kartą pradėjo nuo nulio! Serhiy‘us yra augalų veisimo ir dauginimo specialistas. Greito prisitaikymo naujoje vietoje paslaptį jis suformuluoja paprastai: bet kokiu atveju reikėtų pasirūpinti tuo, ką mokate daryti. Tačiau Serhiy‘aus pavyzdys veikiau liudija ne verslo, o labiau jo idėjos perkėlimo sėkmę.

Problemos? Serhiy‘us pasakoja: „Iš pradžių maniau, kad problema ~ žemė. Paaiškėjo, kad tai ne problema. Gal vanduo yra problema? Ją irgi galima išspręsti. Pinigai? Jų įmanoma rasti. Didžiausia problema – žmonės, t. y. kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Tačiau man pasisekė, nes kartu dirba geri, darbštūs žmonės.

Sodinukai, kuriuos siūlome, yra ne galutinis produktas, o gamybos priemonė, meškerė, kuri leidžia sąžiningui ūkininkui pagauti žuvį. Todėl į uogų verslą reikėtų žiūrėti iš dešimtmečio perspektyvos. Jei imtume dešimties metų laikotarpį, tai vieni būna labai geri, treji – normalūs, treji – visiškai prasti, o dveji – nei šis, nei tas. Nors taip nutinka ne visada, tačiau tam tikro dėsningumo esama – bent tai, kad per dešimtmetį pasitaiko vieni labai geri metai. Remdamiesi tuo, turėtumėte planuoti savo veiklą. Mano požiūriu, žemės ūkis yra ir amatas, ir mokslas, ir menas!“

Unikalus sedulų turtas

Didžiausi Europoje sedulų sodai, kurių plotas 15 ha ir kur auga 12,5 tūkst. medžių, yra netoli Tokmako miesto Zaporižės regione. Per šį karą jie pateko į rusų okupuotą teritoriją.

Iš viso soduose augintos 24 veislių sedulos, kurių autorė – selekcininkė, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Nacionalinio botanikos sodo vyriausioji mokslo darbuotoja Svitlana Klimenko. Tarp žinomiausių jos sukurtų veislių – Semen, Volodymyrivskyi, Suliya ir kt.

Zaporižės srities įmonės „Farmberry TM“ įkūrėjas ir savininkas Serhiy‘us Olshanskyi‘us (Serhijus Olšanskijus) teigia, kad iš tiesų jo vadovaujama įmonė sedulų uogų versle nuo 2013 m., orientuojasi į ekologišką gamybą („Tai ateitis!“ – pabrėžia agrarininkas). Kiekvienais metais (išskyrus 2022-uosius karo metus) įmonės produkcija sertifikuota kaip ekologiška.

„2021 m. iš 11 000 medžių surinkome 60 t uogų, – pasakoja Serhiy‘us. – Pernai, deja, derliaus nenuimta. Tačiau jei pavyktų surinkti, manau, būtų 130–150 tonų. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad iš mūsų sodų po septynerių ar aštuonerių metų bus įmanoma surinkti iki 1 000 tonų. Deja, sodas okupuotoje teritorijoje prastai tvarkomas, nedirbamas, užžėlęs. Kaime yra okupantų, todėl vykstant karo veiksmams jis gali būti labai nuniokotas. Na, nieko, išvarysime priešą – išgydysime ir sodą!“ – sako S. Olshanskyi‘us.

Serhiy‘us Olshanskyi‘us, „Farmberry TM“ įkūrėjas ir savininkas

Perdirbimas įmonėje pradėtas 2014 metais. „Tai – pridėtinė vertė, darbo vietos, juk yra ką veikti visus metus“, – pabrėžia verslininkas. – Jau turime 12 prekių liniją: padažų, uogienių, džemų, kompotų, pastilių, liofilizuotų sedulų ir liofilizuotų uogų miltelių. Mūsų partneriai gamina zefyrus, sedulų marmeladą ir veganiškus produktus. Užkarpatėje mūsų žaliavas naudoja šokoladui gaminti. Visą laiką naudojome savo žaliavas. Prasidėjus karui, mūsų kaime, kuris buvo užimtas, liko 9–10 t produkcijos. Saugykla, kurioje ją laikėme, sunaikinta. Tačiau didžiąją dalį išsaugojome Zaporižėje. Kol kas žaliavos turime pakankamai. Ir tikimės, kad šių metų derlių dar surinksime!

Iš pradžių produkciją perdirbome šalia sodų, vėliau iškėlėme į Dnipro miestą, o dabar Zaporižėje pastatėme savo šaldytuvą ir atidarome perdirbimo cechą. Viskas bus sava ir Zaporižėje! O ateityje, kai bus išlaisvintos okupuotos teritorijos, perdirbimą paliksime regiono centre.

Prasidėjus plataus masto karui, beveik visas darbo vietas išlaikėme, tačiau sezoninių darbuotojų, kurie pasamdyti prižiūrėti sodą, nuimti derlių, neatsivežame. Turime 12 darbuotojų. Prasidėjus gamybai Zaporižėje, priimsime dar apie 10 žmonių.“

„Svajonės“ realybė

Sodininkų bendrija „Mrija“ („Svajonė“) perkėlė savo veiklą iš Donecko srities į Poltavos sritį. Nors apie sunkumus čia kalbama nenoriai, tačiau nuo jų nepasislėpsi! Personalo problemos (pavyzdžiui, į kariuomenę mobilizuoti įgudę darbuotojai, o taip sunku rasti pamainą), rinkos reakcija į dabartinę krizę, sodų praradimas gimtajame krašte – tai tik dalis visų bėdų.

Nepaisant to, verslas vystosi kaip priešprieša okupantų pastangoms sužlugdyti idėją, jog ukrainiečiai gali savarankiškai tvarkyti savo laukus ir sodus. Sodininkų bendrijos „Mrija“ valdybos narys Serhiy‘us Nevmyrych‘as (Serhijus Nevmyryčius) nelinkęs nerimauti dėl neigiamų prognozių. „Viskas bus gerai!“ – tai mūsų pokalbio su juo leitmotyvas. O priešininkų laukia gėda!

„Sodininkavome Adamivkos kaime, apie 20 km nuo Slovjansko, Donecko srityje, – pasakoja Serhiy‘us. – 46 ha plote auginome vaismedžius, rinkome obuolius, pasodinome daug naujų medžių. Sodas įveistas 1991 m., bet iki 2017-ųjų ten viskas buvo apleista, iškirsta, išvogta. Pamažu pradėjome atgaivinti, užmezgėme ryšius su pajininkais (kiekvienų metų pabaigoje susumuojame veiklos rezultatus ir paskirstome pelną visiems pajininkams), ypač intensyviai sodinome medžius 2019–2021 metais. Bet atėjo 2022-ieji ir atnešė į mūsų kraštą karą. Fronto linija ėjo tiesiai per mūsų sodą.“

Serhiy‘us Nevmyrych‘ius, sodininkų bendrijos „Mrija“ valdybos narys 

Adamivkos sodininkai kažkaip sugebėjo išsilaikyti iki 2022-ųjų vasaros, o paskui nusprendė ieškotis naujos vietos. Iš pradžių žvelgė Kyjivo kryptimi, galiausiai pasirinko Rešetylivką Poltavos srityje. Įrangą pervežė po truputį, padėjo tarptautinė dotacija.

Kodėl Rešetylivka? Kažkada ten pirko žaliavas perdirbti. Be to, logistiškai patogu – viskas po ranka. Per kelis mėnesius Poltavos srityje gamybos apimtį padidino daugiau nei kelis kartus, palyginti su kelerių metų veikla Donecko srityje.

„Perdirbimas mums – pagrindinė kryptis. Obuolių actas „Adamivka“ yra mūsų pasididžiavimas! Didžiuojamės, kai žmonės sako, kad jis geriausias Ukrainoje. Be to, spaudžiame sultis. Turime kai ką išskirtinio ir unikalaus – tai mūsų pačių sukurta įranga. Tikriausiai niekas kitas to neturi. Kalbama apie didžiulį virdulį, kuris gamina garus. O tada į ekstruderį krauname daugiau kaip 1 t obuolių, pro juos skverbiasi garai. Prie išėjimo gauname stebėtinai kokybišką produkciją.

Gaminame obuolių, obuolių ir serbentų, obuolių ir vyšnių, obuolių ir vynuogių, obuolių ir slyvų sultis. Šiais metais pradėsime gaminti ir pomidorų sultis. Čia, Rešetylivkoje, jau pripratome, įsikūrėme, patogu dirbti. Dauguma žaliavų taip pat vietinės. Klientų turime visoje Ukrainoje. Po persikėlimo mūsų asortimentas gerokai išsiplėtė, planuojame ir tolesnę plėtrą. O persikėlimas mums labai padėjo!“

***
Nepavargstu stebėtis Ukrainos ūkininkų atsparumu ir išradingumu. Likimas jiems paruošė baisiausią išbandymą – kruviną karą. Tačiau daugelis šiame iššūkyje net įžvelgė naujų galimybių, paliko šiltas vietas, kai kurie nuėjo trumpą, kiti – ilgesnį, o kai kurie net 1 000 km kelią nuo gimtųjų namų. Ir jie ten panaudojo savo išmonę, sumanumą, patirtį, žinias ir energiją!

Kadaise, Stalino laikais, į Sibirą ištremti ukrainiečiai buožės atšiauriame krašte įkūrė kolūkį kontroversišku pavadinimu „Raudonasis žemdirbys“. Na, dėl to meto oficialių sovietinių vėliavų spalvos aišku, bet kodėl žemdirbys? Apie kokią žemdirbystę gali būti kalbama, kai dirvožemiai tam visiškai netinka, o pagrindinė veikla – žvejyba? Bet veiklos ėmęsi ukrainiečiai (būtent jų siūlymu kolūkio pavadinime atsirado žodis žemdirbys), kuriuos priverstinai ištrėmė iš savo gyvenamų vietų, buvo pasirengę bet kur lavinti savo žemės ūkio gebėjimus. Tegul ten niekas neauga – bet vis vien žemdirbys!

Natūralu, kad turėdami tokias tvirtas istorines šaknis, ukrainiečiai žemę puoselės ir sumaniai tvarkysis kur kas tinkamesnėse dirvose ir pasėliuose, palyginti su Sibiro dirvožemiais!

Autorius: Oleksiy RYZHKOV, Kyjivas
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
Visos apklausos