Briuselis, gegužės 23 d. Maisto produktų kainų augimas pasaulyje skatina Europos valstybes diskutuoti apie žemės ūkio ateitį, žemdirbių rėmimo perspektyvas. Europos Komisija šią savaitę pasiūlė toliau modernizuoti, supaprastinti ir racionalizuoti Bendrąją žemės ūkio politiką ir pašalinti ūkininkų veiklos apribojimus, kad jie galėtų geriau tenkinti augančią maisto paklausą. Tačiau ES šalys pasiūlymus vertina labai skirtingai.

Savaitės pradžioje Briuselyje susirinkę visų ES šalių žemės ūkio ministrai pirmą kartą svarstė augančių maisto kainų sureguliavimo problemą. Sutarti pavyko tik dėl vieno – užsienio paramos srityje ES turi labiau remti maisto produkcijos gamybą skurdžiose ir besivystančiose pasaulio šalyse, pirmiausia Afrikoje.

Skurdžiosios šalys jautriausiai reaguoja į augančias maisto kainas. Kai kuriose šalyse maisto produktai pabrango keliomis dešimtimis ar net keliais šimtais procentų. Šiandien tik labai nedidelė ES užsienio paramos dalis skiriama šiam sektoriui.

Silpnindami stipriuosius, silpnųjų neišgelbėsime

Kitais klausimais dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyvų ministrai nesutarė. Didžioji Britanija, kurią remia Skandinavijos šalys, mato vienintelį kelią padėti skurstančioms šalims – smarkiai riboti Bendrąją žemės ūkio politiką arba visiškai atsisakyti ES produkcijos gamybos subsidijavimo ir panaikinti muitus, kurie trukdo trečiųjų šalių produkcijai patekti į ES rinką.

Problemą sudaro ne maisto stoka pasaulyje, bet jo smarkiai augančios jo kainos. „Turime skatinti besivystančias šalis gaminti daugiau produkcijos. Jos turi būti pajėgios tenkinti ne vien vidaus poreikius, bet ir tiekti produktus pasaulio rinkai“, – teigė Didžiosios Britanijos žemės ūkio ministras Hilaris Benas (Hilary Benn).

Britų pozicijai pritaria kai kurios pagalbos organizacijos ir ekspertai, kurie teigia, kad šiandieninė ES žemės ūkio politika griauna Afrikos žemės ūkį.

Tačiau ES šalys skirtingai vertina šiuos argumentus ir pateikia kontrargumentų. Prancūzija, kurią remia Ispanija, Vokietija, Lenkija ir kitos šalys, siekia didinti paramą žemės ūkiui. „ Silpnindami stipriuosius, nepadėsime silpniesiems“, – teigė Vokietijos federalinis žemės ūkio ministras Horstas Zėhoferis (Horst Seehofer).

Klausimai, kuriais nesutariama

EK pasiūlymuose reformuoti Bendrąją žemės ūkio politiką neminimi muito tarifai. Tačiau yra pasiūlymas panaikinti likusias susietąsias išmokas ir jas perkelti į Bendrosios išmokos schemą, išskyrus priemokas už karves žindenes, ožkas ir avis – šiose srityse valstybės narės gali išlaikyti dabartinį susietosios paramos lygį. Ūkininkai nedidina produkcijos gamybos, kad gautų išmokas.

Šiuo metu išmokos visiems ūkininkams, gaunantiems daugiau kaip 5 000 eurų tiesioginės paramos, mažinamos 5 proc., o taip sukauptos lėšos skiriamos kaimo plėtrai. Komisija siūlo iki 2012 m. šią normą padidinti iki 13 proc. Būtų galima papildomai sumažinti išmokas didesniems ūkiams (dar 3 proc. ūkiams, gaunantiems daugiau kaip 100 tūkst. per metus, 6 proc. – gaunantiems daugiau kaip 200 tūkst. ir 9 proc. – gaunantiems 300 tūkst. eurų). Taip sutaupytas lėšas valstybės narės galėtų panaudoti klimato kaitos, atsinaujinančiosios energijos, vandentvarkos ir biologinės įvairovės programoms stiprinti. Didžioji Britanija ir Vokietija priešinasi tokiam mažinimui, siūlydamos paramą riboti mažesne dalimi ir taikyti ilgesnį laikotarpį.

Lenkijos žemės ūkio ministro Mareko Savickio (Marek Sawicki) nuomone, prieš didinant paramą kaimo plėtrai reikėtų pasirūpinti, kad kaime teritorijose pirmiausia būtų produkcijos ir gyventojų.

Kita vertus, valstybės narės turėtų nustatyti, kad mažiausia išmoka ūkiui – 250 eurų arba kad mažiausias plotas, už kurį mokama išmoka – 1 hektaras, arba taikyti abu šiuos kriterijus.Tačiau šalys, kuriose daug mažų ūkių, pirmiausia Graikija, tam prieštarauja.

EK siūlo pieno kvotas visiškai panaikinti iki 2015 m. balandžio mėn. Parengiamuoju laikotarpiu nuo 2009–2010 m. iki 2013–2014 m. kvotas siūloma padidinti 1 procentu per metus.

Lietuva siūlo subsidijuoti pieno eksportą

Lietuvos žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, įvertindama nepalankią situaciją pieno gamintojams savo šalyje ir jos aktualumą šalims, kurios didelę produktų dalį eksportuoja į trečiąsias šalis, pasiūlė atnaujinti eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą už eksportuojamus nugriebto pieno miltelius, pieno konservus, sviestą ir sūrius.

Daugeliui šalių nutylint, Lietuvos pozicijai pritarė Latvijos žemės ūkio ministras Martinis Ruozė (Martinš Ruoze). Lenkija šiais siūlymais nebuvo suinteresuota, ją labiau domina tolimesnis pieno kvotų didinimas, o pastarasis sunkiai suderinamas su eksporto subsidijomis. Lenkijos delegacija pieno supirkimo kainoms subalansuoti pasiūlė plėtoti paramą maisto produktais vidaus vartotojams (mokykloms, socialinėms įstaigoms).

EK sveikatos komisarė Andrula Vasiliu (Androulla Vassiliou) į Baltijos šalių siūlymą sureagavo atsargiai, pabrėždama, kad pieno supirkimo kainos mūsų šalyse yra ženkliai didesnės nei intervencinis jų lygis, nustatytas 2003 m. Jos manymu, gamyba turėtų sureaguoti į rinkos pokyčius, o kainų lygis – susireguliuoti.

Tam, kad Bendrosios žemės ūkio politikos ateities gairės būtų nustatytos iki eilinių Europos Parlamento rinkimų, ES šalys turi pasiekti susitarimą per keletą artimiausių mėnesių. Skurstančios ir besivystančios šalys stebi ES vykstančias diskusijas, nes nuo jų priklausys svarbūs sprendimai, kuriuos priims Pasaulio prekybos organizacija.

MŪ inf.