Berlynas. Kas svarbesni – rugiagėlės ar bulvės? Laukinės gėlės nyksta iš Vokietijos žemės ūkio laukų, o mėšlą tenka importuoti iš Nyderlandų. Tačiau kai kurie vokiečių ūkininkai nepasiduoda ir toliau eksperimentuoja, taikydami ekologines priemones, nors kartais derliaus nepavyksta užauginti.

DW portalas rašo apie Vokietijos Reino regiono ūkininką Kornelį Lindeman-Burkę (Kornel Lindemann Burke), kuris stengiasi dirbti ekologine kryptimi nesinaudodamas šio būdo kraštutinumais.

„Ant ūkio vartų kabo užrašas: „Bulvės – sveikos ir skanios“. Čia parduodamos neįprastos bulvės. Ūkininkas auginimui pasirinko regiono egzotiškas veisles – purpurinę Bergerac ir beveik išnykusią senąją vokiečių veislę Bamberg su pailgais gumbais.

„Vasarą pas mus trūksta lietaus, - pasakoja ūkininkas. - Kadangi nenoriu laistyti laukų, šį trūkumą  paverčiau privalumu, t.y., bulvės užauga nevandeningos, sodraus skonio, turtingos naudingomis medžiagomis. Taip, derlius yra 50 proc. mažesnis nei galėtų būti, tačiau žmonės mano bulvių atvažiuoja iš viso regiono ir yra pasirengę mokėti kainos priedą.“

Laukų pakraščiuose žydi gėlės

Ūkininko laukų pakraščiuose žydi raudonų aguonų, melsvų rugiagėlių ir laukinių ramunėlių mišinys. Gėlės pritraukia ne tik susižavėjusių ​​pirkėjų žvilgsnius, bet ir daugybę vabzdžių. „Padidėjus augalų įvairovei, visų vabzdžių rūšių skaičius irgi padidėjo kelis kartus“, - sako jis.

K. Lindeman-Burkės ūkis yra vienas iš 10 ūkių visoje Vokietijoje, dalyvaujančių projekte, skirtame išbandyti ir įgyvendinti aplinkosaugos priemones tradiciniame žemės ūkyje. Dalyvaudamas projekte FRANZ (Ateities ištekliai, žemės ūkis ir gamtos apsauga), kuris įgyvendinamas Vokietijoje 2017–2027 m., ūkininkas sako, kad būti grynai ekologišku gamintoju nėra lengva.

„Vykdydami šį projektą nenaudojame augalų apsaugos produktų. Dėl to derlius kartais būna lygus nuliui, nes pasėlius užgožia piktžolės, tokios kaip dagiai ar varnalėšos. Kiekvienos rūšies pasėlyje gali išplisti apie 30 rūšių piktžolių!“ - pažymi jis.

Anksčiau šis ūkis kasmet patirdavo nuostolių augindamas grūdus ir rapsus. Bet jis turi finansinį „užnugarį“: prieš trisdešimt metų K. Lindeman-Burkė nusipirko gretimą ūkį ir kelis apleistus pastatus perstatė į butus bei biurus, kuriuos dabar nuomoja. Todėl pragyvenimui nereikia pasikliauti vien tik žemės ūkiu.

Nepaisant to, ūkininko aistra žemės ūkiui neišnyko, bet virto didelio masto eksperimentu, kurio metu išbandomos visos šiuolaikinės žemės ūkio praktikos, įskaitant sėjomainas, dengiamąsias kultūras ir organinių trąšų sistemą. Tyrimų duomenys teikiami FRANZ projekto analitikams.

Pavyzdžiui, K. Lindeman-Burkė kartu pasėjo kukurūzus ir pupas. Pupos neleidžia šviesai prasiskverbti į dirvą ir taip žymiai sumažina piktžolių augimą. Kadangi pupose gausu baltymų, o kukurūzuose yra krakmolo, mišinys tinka galvijams šerti.

Laukuose taip pat įrengiami „vieversių langai“ – stačiakampės, langų formos juostos, kuriose netrukdomi galėtų perėti paukščiai, siekiant apsaugoti nykstančias jų populiacijas.

Chemija – tik kritiniu atveju

Chemines trąšas ir pesticidus ūkininkas naudoja tik kritinėmis situacijomis, kaip jis sako, homeopatinėmis dozėmis.

„Per daug trąšų paskatins nepageidaujamų piktžolių dauginimąsi. Tręšimo poreikį mes apskaičiuojame remdamiesi dirvožemio mėginių analize, patikriname maistinių medžiagų kiekį dirvoje ir apskaičiuojame, kiek trąšų turime naudoti, kad gautume geras pajamas. Tik tada perkame tai, ko reikia“, - sako jis.

Anot ūkininko, tinkamiausias variantas yra organinės trąšos – mėšlas, srutos ir pan. „Mėšlą gauname iš Nyderlandų, nes netoliese nėra galvijų. O grūdus parduodame olandų gyvulininkystės ūkiams. Kodėl nepadėti vieni kitiems? Dirvožemyje esantys mikroorganizmai vertingas organines medžiagas mineralizuoja ir gamina azotą augalams, kurie paskui naudojami gyvuliams šerti. Viskas yra tarpusavyje susiję“, - aiškina Lindeman-Burkė.

Skystas mėšlas, kurio gauti nėra lengva, sunaudojamas labai taupiai. Augalai juo tręšiami modernia įranga, kuri valdoma skaitmeniniu būdu per palydovinę navigaciją. Toks tręšimas ypač efektyvus po saulėlydžio.

Naudodamasis savo meteorologinės stotelės duomenimis apie dirvožemio būklę, orus ir jų prognozę, ūkininkas pagal specialią programą skaičiuoja grybelinių ligų riziką pasėliuose. „Net tada pesticidai turėtų būti naudojami tik tuo atveju, jei augalai negali sau padėti“, - sakė jis. Naudodamas pieno rūgšties bakterijas, ūkininkas sugebėjo drastiškai sumažinti cheminių fungicidų kiekį.

Nuėmęs derlių jis vėl imasi dirvožemio mėginių. „Iki šiol matavimai neparodė glifosato ir jo skilimo likučių grūduose“, - sako ūkininkas, rodydamas į lentyną su bylomis, kuriose yra penkerių metų įrašai.

Nors trąšų reglamentų priėmimas Vokietijoje užsitęsė ir dėl to daug ūkininkų dėl netikrumo atsisakė žemės ūkio, Lindeman-Burkė neketina trauktis: „Esu pasirengęs dokumentais patvirtinti savo žemės ekologiškumą.“ Kita vertus, jis sako, kad teigiamas jo taikomos žemės ūkio praktikos poveikis geriausiai pasimatys ataskaitose tik po 30 metų. Be to, ūkininkas kol kas nesistengia gauti ekologinio ūkio statuso. Norint gauti ekologinio ūkio sertifikatą, reikia įgyvendinti daug reikalavimų. Pavyzdžiui, tektų rankiniu būdu išravėti piktžoles, o tai sunkus ir nepatrauklus darbas.

„Mes darome viską, ką galime, kad būtume ekologiški, ir darome tą patį, ką daro ekologiniai ūkiai, - sako Lindeman-Burkė. - Niekas nenori pakenkti aplinkai. Agrarininkai tose pačiose vietose dirba šimtus metų, todėl tvari praktika yra prioritetas.“

MŪ inf.