Kelionės po agrarinę Černihivo sritį dabar visai nepanašios į malonias išvykas prieš dvejus metus. Anuomet vietos žemdirbiai drąsiai kūrė ateities planus ir net stebėjosi, kaip greitai juos pavyksta įgyvendinti. Nūnai važiuodamas per regioną matai abipus kelio ženklus „Vyksta išminavimas“ ir atitinkamų tarnybų darbuotojus, dirbančius šį itin pavojingą darbą. Ir, žinoma, visur – baisūs karo pėdsakai...

Nepaisydami „uraganų“

Anysivo kaimas kadaise priklausė Černihivo kunigaikščių pavaldiniui ir atliko forposto vaidmenį prie Desnos upės. Praėjusiais metais didelės rusų pajėgos puolė šį kaimą ir sunaikino beveik visą infrastruktūrą, žemės ūkio verslo gamybines patalpas.

Išvadavus sritį nuo okupantų, čionykštės žemės ūkio įmonės savininkui Yuryʼui Stelmachʼui (Jurijui Stelmachui) iškilo klausimas, kaip atgaivinti tai, ką sunaikino priešas. Mintys buvo slogios. Galiausiai rado jėgų atkurti verslą.

Yuryʼus Stelmachʼas

„Mūsų ūkis pagal Ukrainos mastą yra vidutinis. Prieš karą dirbome stabiliai, žemės ūkio bendrovė suteikė žmonėms darbo, vertėmės augalininkyste ir gyvulininkyste. Prasidėjus karui, įsibrovėliai mūsų kaimą pirmą kartą apšaudė kovo 9 dieną. Tąkart ūkis beveik nenukentėjo, dirbome toliau, melžėme karves, pieną ir mėsą dalijome vietos gyventojams ir pabėgėliams.

Vėliau apšaudymai tapo kasdieniu reiškiniu, o kovo 20-ąją mus pirmą kartą apmėtė bombomis (numetė aštuonias), pataikė į elektros pastotę ir dujotiekį. Kovo 21 dieną patyrėme rimtą apšaudymą. Tikriausiai kažkas iš vietinių talkino rusams, perdavė koordinates... Per antpuolį žuvo žmogus, buvo sunkiai sužeistų... Sužeidė mano pavaduotoją, buvo sunaikinti 185 galvijai ir daug kiaulių.

Rusų kariuomenė prie mūsų kaimo stovėjo apie mėnesį. Galiausiai Ukrainos ginkluotosios pajėgos išvijo okupantus. O mes likome prie suskilusios geldos. Nei patalpų, nei žmonių... Tokiomis sąlygomis buvo sunku tęsti mišraus ūkio veiklą (iki karo turėjome 50 paršavedžių, daug prieauglio, 200 melžiamų karvių bandą).

Nusprendę atstatyti grūdų sandėlius, pirmiausia suvežėme į aikštelę raketų, sviedinių („uraganų“, „tornadų“ ir kt.) liekanas – turime jų visą kolekciją. Valstybinės ypatingų situacijų tarnybos darbuotojai išgabeno nesprogusius sprogmenis, o mes pradėjome dirbti žemę...“ – pasakoja Y. Stelmachʼas.

Prieš atsakydamas į klausimą apie galimybę atkurti gyvulininkystę, Y. Stelmachʼas kurį laiką tyli. „Ne, aš nedvejoju. Į galvą atėjo baisus vaizdas. Ūkininkaujame Polesėje, dirvožemiai – priemolis. Verstis vien grūdininkyste – ne išeitis. Turime pievų, šienaujamų lankų, ganyklų. Paties Dievo nulemta imtis gyvulininkystės. Bet jai atkurti trūksta pinigų. Subombarduotas sandėlis, kuriame saugojome 5 000 t grūdų. Jeigu jie nebūtų pražuvę, visus metus iš jų galėtume gyventi nieko neveikdami. Apgadinta žemės ūkio technika, kurią naudojome sėjai, pagrindiniam dirvos įdirbimui, automobiliai.

Prieš karą turėjome 34 pastatus. Dabar juos visus reikia remontuoti, atstatyti. Mes tai darome po truputį. Parengėme programą, kurioje išskyrėme svarbiausius darbus ir tuos, kuriuos galime atlikti rytoj, poryt. Atstatome savo lėšomis. Tai sunku. Bendri nuostoliai, kuriuos patyrėme per karą, siekia 146 mln. grivinų (beveik 3,8 mln. eurų).

Turime 1 600 ha dirbamos žemės, 570 ha pievų ir ganyklų. Dalis jų dar neišminuotos. 2022–2023 m. auginome kviečius, rugius, kvietrugius, avižas, kukurūzus, saulėgrąžas, grikius. Visko po truputį, laikomės sėjomainos. Prieš karą avižas sėjome su lubinais, derlius siekė 5,6 t/ha, šiemet gavome vos 2,2 t/ha. Kodėl? Trąšos beprotiškai brangios, pasėlių netręšėme. O šiais metais ir lietaus nebuvo. Kviečių derlius vidutiniškai siekė 3,6 t/ha – 1,5 karto mažiau nei prieš karą, saulėgrąžų – 1,6 t/ha.

Prieš karą taikėme 8 laukų sėjomainą, dabar bus 4 laukų sėjomaina, šiemet žiemkenčių pasėjome 30 proc. mažiau nei anksčiau“, – sako Y. Stelmachʼas.

Apie planus pavasariui jis kol kas nekalba – dar anksti: „Pirmiausia sulaukime pavasario... O tuomet kursime optimalius planus.“

Sulauksime!

Be technikos, bet su gyvuliais

Valstiečių ūkis „Rosa“ įsikūręs Lukašivkos kaime, netoli Anysivo. Prieš karą turėjo 408 ha dirbamos žemės, 120 galvijų, ėjo darnios plėtros keliu ir suteikė darbo vietos gyventojams. Karas sugriovė ne tik gamybos planus, bet ir grūdų sandėlius, ramų vietos žmonių gyvenimą.

Žemės ūkio įmonės vadovė Olena Nazarenko prisimena: „2022-ųjų vasario pradžioje planavome sėją, pasiėmėme paskolą, pirkome dyzelino, trąšų. Kai prasidėjo karas, nenustojome dirbti. Įkurdinome savo teritorijoje mūsų kariškius, aprūpinome juos būtinomis priemonėmis, padėjome remontuoti techniką.

Olena Nazarenko

Mūsų įmonės apšaudymas prasidėjo kovo 7 dieną. O kovo 9-ąją rusų kariškiai pradėjo puolimą, mūsų ūkis atsidūrė jų kelyje. Jėgos buvo labai nelygios, ukrainiečių kovotojai buvo priversti trauktis, rusų įsibrovėliai užėmė kaimą. Okupacija truko 21 dieną. Gyvenu gretimame kaime, o iki ūkio nebuvo įmanoma nuvažiuoti – visi keliai buvo apšaudomi. Daug žmonių, važiavusių greitkeliu, žuvo.

Po išvadavimo patekome į savo įmonę ir išvydome kraupų vaizdą: sugadinta absoliučiai visa įranga, sudegė dalis pastatų – nuostoliai milžiniški. Rusai mūsų dyzeliną supylė į savo techniką, daug ką pavogė. Šienas ir šiaudai – viskas sudegė. Dingo daugiau nei trečdalis (44 iš 120) galvijų. Kai kurie krito per apšaudymus, o kai kuriuos okupantai paprasčiausiai paskerdė ir suvalgė. Prie tvartų gulėjo krūvos gyvulių šonkaulių, sutraiškytų kaukolių ir kt. Iš suniokoto sandėlio dingo beveik visos trąšos ir grūdai.

Ukrainos kariuomenei išvadavus mūsų teritoriją, galėjome pradėti sėją. Tam pasiskolinome sėjamąją iš kaimyninio ūkio. O derliui nuimti samdėme (ir vis dar samdome) kombainą. Šiuo metu neturime patalpos, kur galėtume laikyti grūdus. Todėl užaugintą produkciją tenka skubėti parduoti, nes kitaip grūdų kokybė prastės.

Pasėlių nesumažinome – dirbame 408 hektarus. Laukai buvo nusėti raketų liekanų, surinkome jas savarankiškai. O ten, kur matėme, kad gali būti potencialiai pavojinga, kvietėme specialiąsias tarnybas, kurios sunaikino sprogmenis laukuose, kad nebekeltų pavojaus, arba išgabeno juos nukenksminti“, – prisimena O. Nazarenko.

O. Nazarenko ūkyje auginami kviečiai, avižos, soros, antrus metus – saulėgrąžos, šiemet pasėjo kukurūzų. „Rugius auginome, bet nebesėsime, nes dvejus metus nepavyko jų parduoti. Gerai, kad yra ferma, yra kam sušerti. Derlius liko toks pat. Pavyzdžiui, kviečių derėjo 3,3 t/ha, sorų – 1,7 t/ha, avižų ir rugių apie 2,0 t/ha.

Deja, neturime lėšų įsigyti daugiau trąšų, kad gautume didesnį derlių. Kitais metais didinsime kukurūzų ir saulėgrąžų plotus. O gamyba gyvulininkystės sektoriuje sumažėjo 45 procentais. Dabar turime 98 galvijų bandą, bet veršelius paliekame“, – sako žemės ūkio bendrovės vadovė.

Žemės ūkio bendrovėje „Rosa“ gyvulininkystę pavyko išsaugoti, tačiau neliko žemės ūkio technikos parko. Todėl, kalbėdama apie valstybės pagalbos poreikį, ūkio vadovė į pirmą vietą kelia lizingo programas, kurios padėtų išspręsti mašinų ir traktorių parko kūrimo (būtent kūrimo, o ne atnaujinimo!) klausimą. Paklausta, kiek pinigų reikia, norint visiškai atkurti tai, kas buvo prieš karą, Olena sako, kad taip toli dar nežvelgė. „Bent jau sunaikintam sandėliui, šalia kurio kalbamės, atkurti reikia 1,5 mln. grivinų (tai beveik 40 tūkst. Eur)“, – pabrėžė ji.

Karas kaip mokytojas

Kitaip nei kaimynai ir kolegos, Naporivskės ūkio vadovas ir savininkas Hryhoriyʼus Tkachenko (Hrihorijus Tkačenka) jau atkūrė 90 proc. sunaikintų patalpų (be valstybės pagalbos!). Ūkyje beveik niekas neprimena praūžusių karo veiksmų.

Ūkis įkurtas 2005 metais. Pradėjo nuo 6 ha, o 2020-ųjų pradžioje jau turėjo 1 500 ha dirbamos žemės, 316 galvijų, grūdų džiovinimo kompleksą, galvojo apie mėsos perdirbimą. Žodžiu, ūkis sėkmingai plėtojosi, tačiau neįvertino, kad yra blogio pariby. Kai laukai yra 50 km nuo Baltarusijos ir 80 km nuo Rusijos sienos, o ūkis turi įžūlumo būti sėkmingai dirbančiu (gal net vidutiniu pagal Ukrainos standartus – taip vadovas apibūdina savo žemės ūkio įmonę), tai erzina agresyvius kaimynus.

„Jau 2022 m. vasario 24-osios vakarą okupantai buvo prie Černihivo, – prisimena Hryhoriyʼus Tkachenko. – O pas mus pirmąją karo dieną dislokuotas Ukrainos artilerijos dalinys, kuris šaudė į priešą kitoje Desnos pusėje. Karo pradžioje mūsų kariuomenė turėjo daug problemų. Visų pirma, maisto tiekimas vėlavo, technika gedo ir kt.

Dėl apšaudymų elektros tiekimas ėmė strigti. Todėl įsigijome galingą 55 kW generatorių, galintį aptarnauti beveik visą įmonę. Pirmosiomis karo dienomis patirtas šokas sukėlė kolapsą – iš pradžių visos struktūros tarsi išnyko, tik vėliau pamažu užsimezgė bendradarbiavimas.

Turėjome prisiimti atsakomybę už gynybos organizavimą ir pagalbą gynėjams, tiems žmonėms, kurie buvo mūsų teritorijoje. Ėmė važiuoti pabėgėliai iš Černihivo, suteikėme žmonėms laikiną pastogę, padėjome persikelti į saugesnes vietas. Tiek kariškiams, tiek vietos gyventojams tiekėme maistą: pieną ir jo produktus, mėsą ir bulves, saulėgrąžų aliejų. Buvo problemų su duona, bet iš esmės maisto užteko.“

Ar labai nukentėjo verslas? „Po deokupacijos nepriklausomi ekspertai įvertino mūsų patirtą žalą 42 mln. grivinų (beveik 1,1 mln. eurų), – sako jis. – Mūsų ūkyje sunaikinti 158 galvijai (iš jų 105 karvės). Daug jų suluošinta. Mėsos kombinatui teko perduoti 25 galvijus. Kovo 8 dieną patyrėme „Uragano“ reaktyvinę ataką, į mūsų įmonę buvo paleistos 68 raketos! Manau, mums keršijo, kad siuntėme pieną ir mėsą į apgultą Černihivą. Juk menkiausia pagalba Ukrainos kariuomenei – kaip raudonas skuduras okupantams. Todėl jie tikslingai taikėsi į mus.

Juos dar labiau supykdė mėlynai geltona vėliava! Ją iškėlėme aukščiausioje grūdų džiovinimo komplekso, pradėto eksploatuoti 2021 m. rudenį, norijos vietoje. Kai rusai priartėjo prie gyvenvietės, man patarė vėliavą nuimti. Ne, vėliavos nuėmimas, mano nuomone, yra pasidavimas. Galų gale jie apšaudė grūdų džiovyklą iš tanko pabūklo. Džiovyklos remontas atsiėjo 80 000 eurų. Bet galiausiai atkūrėme! Deja, negalime atkurti sunaikintos žemės ūkio technikos“.

Paklaustas, kokių pakeitimų padarė versle po deokupacijos, atsako: „Šiuo metu dirbame daugiau kaip 1 500 ha. Auginame saulėgrąžas, kukurūzus, kviečius, avižas, soras. Daugiau kaip 100 ha skiriame bulvėms. Gaminame mėsą ir pieną. Karas mus daug ko išmokė. Pradėjome rūpintis alternatyvia energija, pastatėme nedidelę kuro granulių gamyklą (granules gaminame iš šiaudų, sėklų likučių, kukurūzų stiebų likučių, žodžiu, iš visko, kas turi skaidulų).

Pradėjome gaminti daugiau nei 20 rūšių sūrių, kuriais prekiaujame internetu. Įsigijome aberdynų angusų mėsinių galvijų. Taip pat augina apie 300 kiaulių. Norime kurti mėsos perdirbimą, norime patys kepti duoną ir spausti aliejų. Jei viskas klostysis gerai, manau, kad šie planai išsipildys po kelerių metų.“

Karas kaip dingstis ieškoti optimalių ūkininkavimo būdų, paleisti perdirbimo įrenginius, pakoreguoti ar net iš esmės pakeisti sėjomainą? Ar ne per žiauri priežastis permąstyti savo verslo vietą bendroje šalies ekonomikoje? Stebina tai, kad visi pašnekovai Černihivo srityje galiausiai išreiškė tikėjimą, jog anksčiau ar vėliau jų žemės ūkio įmonės ir verslai tikrai atgims. Nuoširdžiai linkiu, kad tai įvyktų kuo greičiau!