Kaunas. „Kai politiką formuoja žmonės, manantys, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, gero tikėtis neverta“, – įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Kalbamės su juo ne tik apie žemės ūkio politikos spragas, bet ir kaimo svarbą, bendrovių vaidmenį, maisto kainas. 

Jūsų manymu, kokia turėtų būti žemės ūkio politika, kad kaimo vietovės taptų patrauklesnės gyventi ir dirbti?

Žemės ūkis ir jo politika negali būti atskirti nuo bendros šalies politikos – tai susiję su mokslo, mokymo, energetikos, mokesčių ir kitomis sritimis. Jis yra inertiškas ir labai imlus darbo jėgai.

Pastaruoju metu sprendimus dėl kaimo priiminėjo politikai, nevertinantys jų ekonominių pasekmių ir besivaikantys populiaraus aplinkosauginio populizmo. Tikslas buvo kovoti su klimato kaita, o ne prisitaikyti prie jos – pūtė prieš vėją. Rezultatas – neadekvatūs sprendimai, dėl kurių kilo protestų, o Vakarų Europoje – net riaušės. Mano supratimu, tai vyksta dėl politikų nebrandos ir atotrūkio nuo tikrovės. 

Taip jau susiklostė, kad visą gyvenimą man tenka dirbti žemės ūkio srityje. Per tuos metus sutikau labai įvairių žmonių, bandančių savaip paveikti žemės ūkio raidą, labai skirtingai vertinančių kaimą, jo žmones ir jų gyvenseną. Priešinantis tokiai politikai laukuose buvo statomi kryžiai, deginami laužai. Neapgalvoti sprendimai didino biurokratizmą, perteklinį administravimą ir centralizavimą, neigiamai paveikė kaimo žmonių gyvenimą ir ateities planus. Deja, dabar turime tai, ką turime – nesumažėjo nei biurokratijos, nei centralizavimo, o kompetencijų nepadaugėjo.

Mano nuomone, žemės ūkio politiką turi formuoti ir įgyvendinti žmonės, suprantantys kaimo svarbą šalies saugumui ir siekiantys, kad būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė iš žemės ūkio gamybos. Lietuva tam turi puikias sąlygas – ji palanki žemdirbystei, turi stiprią mokymo ir mokslo bazę. Tačiau kai politiką formuoja žmonės, manantys, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, gero tikėtis neverta. Juk kelerius metus svilinta košė ilgai smirda, o puodą tenka išmesti, jis retai net į metalo laužą betinka.

Kokiais skaičiais šiandien apibrėžtumėte žemės ūkio bendrovių vaidmenį? 

Žemės ūkio įmonės išlieka ištikimos tradicijoms ir senosioms vertybėms: visuomenę aprūpina maistu, o maisto ir dalį perdirbamosios pramonės – žaliavomis. Jos valdo apie 13,7 proc. žemės, pagamina apie 30 proc. bendrosios šalies žemės ūkio produkcijos. 

Vidutinis bendrovės dydis – apie 1 000 ha, o vienam darbuotojui tenka vidutiniškai 30 ha žemės. Vidutiniškai bendrovėje yra 11 pajininkų (akcininkų), o vidutinis darbuotojų skaičius – 32. Vienas darbuotojas per metus dirba apie 1 716 val., vidutinis jo mėnesio atlyginimas – 1 579 Eur (per metus – beveik 19 000 eurų).

Žemės ūkis niekada nebuvo ir nėra išlaikytinis. Taip kalbantiems ir rašantiems reikėtų patrumpinti liežuvius. Juk jis sukuria apie 3–4 proc. BVP, o su perdirbimo pramone – apie 25 procentus.

Šis sektorius įdarbina tūkstančius gyventojų (vien bendrovėse dirba apie 9 000), kaip ir kitos įmonės, moka visus mokesčius.

Už vieną deklaruotą žemės ūkio naudmenų hektarą sumoka 326 Eur, o iš viso į valstybės biudžetą – apie 130 mln. Eur mokesčių per metus. O štai gaunamos tiesioginės išmokos už pasėlius, žemės ūkio naudmenas, gyvulius ir kitos kompensacinės išmokos 2024 m. siekė 57 mln. Eur – tai sudarė vos 6,4 proc. bendrovių pajamų. 

Tiesa, išmokos (apie 128 Eur/ha) už pasėlius sudaro tik apie 39 proc. sumokamų (326 Eur/ha) mokesčių. Tiesioginės išmokos kaimą pavertė tarsi vargšeliu. Tačiau jos skirtos tam, kad galėtume vykdyti aplinkosauginius projektus, palaikyti pajamas ir mieste būtų pigesnė duona. 

Ar dar yra esminių skirtumų tarp bendrovės ir ūkininko, kuris dirba 1 000 ha?

Skirtumų tarp tą pačią veiklą vykdančių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių nėra. Ir vieni, ir kiti turi spręsti socialinio tvarumo užtikrinimo klausimus, tai ypač svarbu ir aktualu pieno ūkiams. Juk reikia kurti šiuolaikines darbo vietas, sudaryti tinkamas sąlygas poilsiui, mokėti skaidrų ir konkurencingą atlygį, suteikti visas socialines garantijas. Nuosekliai einame šiuo keliu, išnaudojame intelektinio kapitalo ir išsilavinimo privalumus. Ar naujos politinės jėgos pripažins ir objektyviai vertins žemės ūkį, laikas parodys.

Be to, dažnai girdime kai kurių veikėjų samprotavimus apie tai, kad stambus ūkis naikina kaimą ir jo kraštovaizdį, jis – blogis, kuris neleidžia kurtis jaunimui. Tai labai neatsakingi pareiškimai. Aš – už įvairovę žemės ūkyje, o ne už monopoliją. Čia turi rasti vietą ir maži, ir dideli, ir vidutiniai ūkiai. Tik ne įvairių žemės fondų supirktos žemės savininkai, kurie diktuoja žemės nuomos sąlygas. 

Vienu sakiniu atsako Jonas Sviderskis

• Jei reikėtų apibūdinti Lietuvos žemės ūkio politiką, pavadintumėte ją... neturinčia tęstinumo.
• Mūsų šalies žemės ūkiui šiuo metu geriau būtų be... nekompetentingų ir neatsakingų valdininkų.
• Jei galėtumėte iš pareigų atleisti vieną asmenį, tai… jų būtų ne vienas.
• Žemės ūkio sektoriuje labiausiai trūksta... pragmatiškų sprendimų.
• Didžiausia kliūtis, trukdanti žemės ūkiui klestėti, yra... biurokratija, administravimas, centralizuotas valdymas.
• Lietuvoje trūksta aiškios vizijos dėl... gyvulininkystės ateities.
• Didžiausias mitas apie Lietuvos ūkininkus yra... kad jie teršėjai ir išlaikytiniai.
• Jei pieno ūkiai mūsų šalyje ir toliau nyks, tai... kaime neliks žmonių, nes karvė – pagrindinis darbdavys.
• Biurokratijos lygis žemės ūkyje prilygsta... pandeminiam užkratui, bet ji būtina ir turi atsakyti už savo priimtų sprendimų pasekmes.
• Jei šiandien būtumėte jaunasis ūkininkas, investuotumėte į... technologijas, skaitmeninimą, mokslo rekomendacijas.

Visą interviu skaitykite kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“.