Akademija (Kauno r.). Kaip prognozuojama, šiemet kviečių bus prikulta daugiau negu vidutiniškai, tačiau daugelis augintojų ir supirkėjų teigia, kad grūdų kokybė gerokai prastesnė už pernykštę: mažiau baltymų, daug smulkių grūdų. Kokios priežastys tai lėmė?

„Žinoma, lengviausia būtų kaltinti prastus orus ir mažas azoto trąšų normas, lietų brandos pabaigoje. Tačiau galutinį rezultatą lemia daug veiksnių, tik vienus jų kontroliuoti galime, kitų ne, bet kartais įmanoma sušvelninti jų padarinius“, – portalui manoūkis.lt komentuoja VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Vytautas LIAKAS.   

Pateikiame mokslininko įžvalgas, kokios priežastys turėjo įtakos šiųmečio derliaus kviečių kokybei, ką buvo galima padaryti, kokių agrotechnikos klaidų neišvengta.

„Bendraujant su augintojais šiemet vienų veidai švyti, kad pavyko užauginti virš 4 t/ha rapsų. Kitiems žieminiai kviečiai atseikėjo po 9 t/ha grūdų ir kokybė aukščiausia arba pirmos klasės. Niūrūs veidai buvo tų ūkininkų, kurių rapsų derlingumas nesiekė nė 3 t/ha, kviečių derlingumas neblogas, bet grūdų kokybės klasė tik ketvirta.

Meteorologinės sąlygos – tik viena augalų produktyvumo ir derliaus kokybės dedamųjų. Kviečių ar rapsų produktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Deja, dalis augintojų net nesiruošia reaguoti į specialistų rekomendacijas, į ką atkreipti dėmesį formuojant augalų produktyvumą ir kokybės rodiklius.

Daug kalbama apie veislės savybių įtaką, tačiau jeigu veislė produktyvi ir gerai dera viename ūkyje, tai nereiškia, kad toks pat rezultatas bus kitame. Augintojas retai pasiteirauja, kokio derlumo dirvožemyje auginta veislė. Pirmiausia klausia, kiek azoto davė, kiek kartų purškė fungicidė. Tad pirmiausia reikia rasti veislę, atitinkančią konkretaus ūkio dirvožemio savybes.

Kita svarbi detalė – saulės insoliacija (suminė saulės radiacija) ir temperatūros režimas. Šių veiksnių lauko sąlygomis nepakeisime, bet galime pasirinkti sėjos laiką ir pasėlio tankumą. Praėjusiais metais ne vienas augintojas specialiai vėlino sėją, kad kviečiai neperaugtų, amarai neužneštų ligų ir pan., bet vėsūs ir sausi orai stabdė augalų augimą rudenį. Tad pavasarį jų šaknys buvo gana silpnos. Jeigu augintojas nesupranta šaknų reikšmės, diskusijos tęsti nėra prasmės...

Šiemet taip pat pasigirsta raginimų vėlinti sėją, kad neišplistų virusinės ligos, dėl kurių galima prarasti apie 200 kg/ha grūdų. Blogiausiu atveju, jeigu žaladarių nekontroliuosime prieš paruošdami augalus žiemai, prarasime 300 kg/ha, o derliaus nuostoliai dėl sėjos vėlavimo galbūt sieks daugiau kaip 1 t/ha ir dar nukentės grūdų kokybė.

Sėjos laiko turi būti laikomasi labai griežtai. Jei norima vėlinti sėją, svarbu neperžengti paskutinės optimalios sėjos datos. Pavyzdžiui, paskutinė optimali sėjos data – rugsėjo 25 d., tad iki tol reikia ir pasėti.

Rudenį augalams reikia išsikrūmyti, suformuoti šaknis, sukaupti užtektinai cukrų prieš žiemą. Dabar ne vienas augintojas turi prietaisus, kurie matuoja cukrų kiekį, bet tai nieko nepakeis, jei nukryps nuo tinkamo sėjos laiko.

Kita svarbi dedamoji – sėklų kokybė. Sėjant nekokybiškas sėklas, labai svarbūs kiti veiksniai. O kas žino, kokios bus ateinančių metų sąlygos? Šiemet labai svarbu atkreipti dėmesį į sėklų daigumą ir gyvybingumą. Buvo daug sugulusių pasėlių, jeigu tokių grūdų paklius į sėklas, iš karto programuojamas mažesnis augalų produktyvumas. Kai sėklų laboratorinis daigumas siekia 95 proc. ir daugiau, galima tikėtis 75–80 proc. sėklų lauko daigumo, o jeigu šis rodiklis mažesnis, lauko daigumas sieks tik 65–50 procentų.

Šiemet sėklos smulkesnės ir gana užkrėstos ligų sukėlėjais. Dėl to jų normą pirmiausia reikėtų skaičiuoti ne kilogramais, o milijonais sėklų į ha ir tik paskui perskaičiuoti į kilogramus, o ne aklai sėti tam tikrą kiekį. Būtina atkreipti dėmesį į sėklų stambumą, tik iš stambios gali išaugti produktyvus augalas.

Dygimo pradžioje sėklose prasideda aktyvūs meristemos pokyčiai ir gemalo audinių dalių vystymasis. Tai reiškia, kad pradeda formuotis šaknys ir daigas, bet šiuo atveju svarbiau šaknys. Stambiose sėklose daugiau maisto medžiagų, dėl to formuojasi stiprios pirminės šaknys.

Visa tai žinant, labai svarbu tinkamai paruošti sėklas, neapsiribojant tik beicu. Jau prieš daug metų mokslininkai pradėjo tyrimus su papildomomis sėklų apdorojimo priemonėmis. O pastaruoju metu ši sėklų ruošimo technologija labai paplito.

Taigi veislė, sėklų kokybė ir jų paruošimas, sėjos laikas gana stipriai lemia būsimų metų rezultatus. Ne mažiau svarbus dirvos paruošimas. Vyraujant nepastovioms meteorologinėms sąlygoms, reikia išsaugoti dirvos drėgnį, dėl to agresyvus žemės dirbimas nelabai tinka. Kita vertus, ar tikrai reikia papildomų išlaidų šiems darbams? Supaprastintas, bet nesuprastintas žemės dirbimas pasiteisina daug metų – čia nieko naujo nesugalvosime.

Pamiršome priešsėlio reikšmę. Tai labai svarbu, nes atsėliuodami miglinius javus prisišaukiame nepageidaujamų ligų sukėlėjų. Kartais atsėliuojant daroma klaida – užariamos augalinės liekanos. Tokiu būdu nuo šiaudų nepabėgame, juos tik suspaudžiame vagos dugne. O tai reiškia, kad drėgmė kapiliarais nepakils į viršų, o jeigu bus daug kritulių, laukas užmirks. Vien ši bėda būtų gana menka, bet yra didesnė blogybė – augalų šaknys pasiekia užartus šiaudus ir susiduria su patogenų gausa, kurie pro pažeistas šaknis patenka į audinius, o tuomet – sudie, derliau ir kokybe. Na, nebent kiti veiksniai bus optimalūs ir sušvelnins pastarojo poveikį.

Šiandien rinkoje gausu įvairių preparatų, skatinančių augalinių liekanų mineralizaciją ir atpalaiduojančių jiems reikalingas maisto medžiagas. Tokiu būdu mažinama patogenų populiacija ir gerinamos dirvožemio savybės.

Būtent apie dirvožemio savybes ir reikėtų galvoti labiausiai, nes sveikame dirvožemyje augalai efektyviau įsisavina maisto medžiagas, jame daugiau deguonies, dirvožemis poringesnis ir geriau išlaiko šilumą.

Prisiminkime, kaip buvo šių metų augalų auginimo sezoną. Prisnigo ant šiltos žemės, blogesnės struktūros dirva susislėgė, tuomet lėčiau šilo. Net birželio viduryje kai kur po pietų dirvos temperatūra siekė vos 13 °C. Tai reiškia, kad augalai negalėjo įsisavinti maisto medžiagų, o saulės šviesa ragino augti, tad augalai vystėsi minimalaus apsirūpinimo maisto medžiagomis sąlygomis.

Kai kur įvyko ir kuriozinių atvejų: specialistai pamatavo chlorofilo kiekį lapuose, jo, suprantama, buvo neužtektinai, prietaisai rodė poreikį tręšti azoto trąšomis, tad augintojai tręšė... Bet šiuo atveju neatsižvelgta į dirvos temperatūrą. Išbėrus papildomą kiekį azoto po lietaus ir sušilus dirvai, augalai pradėjo intensyviai jį įsavinti. Azoto buvo daugiau nei reikia, o štai fosforo pristigo, nes mikrobai nespėjo tiek jo atpalaiduoti sušilus dirvai. Stiebai stypo į viršų ir neatlaikė vėjo bei lietaus derinio. Išgulę pasėliai tapo dar vienu galvos skausmu augintojams.

Paskutinį tašką padėjo lietūs augalų brandos metu, mat jau nuo vaškinės brandos sėklos pasiruošusios sudygti. O lietus ir šiluma atliko juodą darbą – grūdai dar varpose užvedė dygimo mechanizmą. Tuomet apie kokybinius rodiklius sunku kalbėti. Ėmė tarsi tirpti sėklų baltymai, augalai juk nežinojo, kad jie bus parduoti, viskas vyko pagal gamtos dėsnius.

Tačiau kai kurių ūkių pavyzdžiai rodo, kad galima reguliuoti procesus. Pavyzdžiui, tame pačiame ūkyje optimaliu laiku pasėti kviečiai subrandino aukščiausios klasės grūdus, o spalio pirmomis dienomis sėti – tik IV klasės, nors augimo sąlygos buvo identiškos ir laukai vienas nuo kito nutolę nedideliu atstumu. Kitu atveju, tinkamai suderinus augimo reguliatorius su fitohormonais, laukas nesugulė ir užaugo I klasės grūdai. O kita dalis lauko, auginta pagal standartinę technologiją, prilipo prie žemės – gauti tik III–IV klasės grūdai, o derlingumas buvo net 1,2 t/ha mažesnis.

Iškalbingi vaizdai: viršuje kuliamas gražus pasėlis, apačioje – išgulęs. Akivaizdu, kad grūdų kokybė bus skirtinga (V. Liako nuotr.)

Apibendrinant galima sakyti, kad nėra vieno veiksnio (išimtis būtų kruša ir kiti ekstremalūs reiškiniai), kuris lemtų galutinį rezultatą. Jam įtakos turi daug veiksnių. Vienų negalime paveikti, o kitus galime ar bent jau galime sušvelninti jų padarinius, jeigu nedarysime didelių technologinių klaidų. Dėl to agronomų reikšmė tik didėja, nepaisant sparčiai tobulėjančių technologijų ir technikos.“