Vilnius. Miškai – šalies ekologinio stabilumo pagrindas, itin svarbus ne tik visos šalies oro, vandens ir dirvos kokybei, bet ir lietuviškajam tapatumui. Tačiau intensyvios miškininkystės ir mažai ribojamos žmogaus ūkinės veiklos sukeltas miškų nykimas jau pastebimas ir plika akimi. Vilniaus universiteto (VU) geografų teigimu, dabartinė, į medieną orientuota, miškų politika turi būti keičiama.

Siekiant išsaugoti Lietuvos ekologinį stabilumą, svarbu ekologinę ir socialinę miško naudą laikyti prioritetine visuomenės gerovės sąlyga, o miškų klausimai negali būti sprendžiami vien remiantis miškininkyste.

Daugiau kaip trečdalis šalies ploto turi būti atiduota miškui

Nacionalinio miškų susitarimo (NMS) iniciatyvoje, skirtoje su įvairiomis visuomenės grupėmis diskutuoti ir nutarti, kaip turi atrodyti Lietuvos miškai ateityje, VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkų grupė dirba Kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų bei Klimato sektoriuose.

Šiuo metu Lietuvoje oficialiai miškui skirta žemė užima 33,7 proc. visos šalies ploto, tačiau medynai, senesni nei 10 metų amžiaus, sudaro tik 27,9 proc., o juose esančių daugumos retų rūšių buveinių būklė yra prasta. VU mokslininkų teigimu, medynais padengtas plotas turėtų siekti 38–42 proc., o efektyviai veikiančios gamtinio karkaso teritorijos turėtų užimti ne mažiau kaip 64 proc. šalies ploto.

Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė dr. Giedrė Godienė aiškina, kad gamtinis karkasas – tai tarpusavyje susijusių natūralių teritorijų tinklas, kuriame vyraujantys gamtiniai procesai kompensuoja žmonių ūkinės veiklos padarinius ir atkuria sąlygas, kuriomis galime gyventi.

„Gamtinės sistemos lemia vandens, oro ir dirvų apsivalymą. Be jų negalėtume vykdyti jokios gamybos, skraidyti lėktuvais, važinėtis taršiais automobiliais; ištisai užstatytose teritorijose turėtume vien dirbtinai palaikyti vandens cirkuliaciją, mikroklimatą. Ne tik iš etinių paskatų turime saugoti biologinę įvairovę ir ekologines grandines – nykstant apdulkintojams liksime be maisto. Klimato kaitos akivaizdoje neturime kitų sistemų, kurios taip efektyviai sugertų perteklinį CO₂. Todėl galvodami apie ateities kartas, norėdami vystytis tvariai, privalome užtikrinti pakankamą erdvę – tam tikrą gamtinių teritorijų plotą ir jų kokybę“, – sako dr. G. Godienė.

Geografė priduria, kad miškų naikinimas – tai ir etinė problema: „Medžiai yra gyvi organizmai, kur kas didesni ir ilgaamžiškesni už mus, žmones, todėl turėtume ieškoti sambūvio, jausti didesnę atsakomybę, labiau saugoti gamtos pusiausvyrą. Dėl to miškų kirtimai neturi vykti vegetacijos ir veisimosi laikotarpiais.“

Mokslininkai pabrėžia, kad miškai ir žmonių veikla neturi būti visiškai atskirti, tačiau jie gali vienas kitą papildyti, o miškininkystės veiklos turėtų vykti tvariai. Dokt. Agnės Jasinavičiūtės teigimu, nemaža dalis kultūros paveldo vietovių – piliakalnių, pilkapių, senųjų pagoniškų šventviečių – tvarkoma, pritaikoma lankymui miškuose: „Šalies istorija lėmė, kad didžioji dalis svarbių vietų šiuo metu yra miškuose, o norint šias vietas pritaikyti pažinimui svarbi ir aplinka. Todėl į jas reikia žvelgti kompleksiškai – kaip į gamtos ir kultūros vertybę. Turime nusistatyti prioritetus ir nusibrėžti ribas, kur galima kirsti, o kur ne.“

Dar vienas miško ir žmonių veiklos integracijos pavyzdys – sveikatinimui skirti miškai. „Škotijoje, Japonijoje pasivaikščiojimą po mišką jau išrašo ir gydytojai. Toks gydymas skiriamas turintiems kraujotakos ligų, psichologinių problemų. Miške mažėja streso lygis. Apskaičiuota, kad savivaldybėse, kurios palaiko ir investuoja į gamtines struktūras, visuomenės sveikatai išleidžiama mažiau pinigų, nes žmonės rečiau gula į ligonines“, – pasakoja dokt. A. Jasinavičiūtė.

Svarbu užtikrinti realią apsaugą

Geografai išvien su kitomis ekologines miškų funkcijas akcentuojančiomis visuomenės grupėmis yra už tai, kad Lietuvoje didėtų senų, gamtinę brandą pasiekusių miškų – sengirių – plotai ir visi tokie miškai būtų saugomi. Lietuvos miškuose įvairių struktūrų, rūšių ir amžių gamtiškai vertingi medynai turi sudaryti ne mažiau kaip 35 proc. Tuo tarpu pačioms ekologiškai vertingiausioms, jautriausioms Lietuvos vietoms turi būti suteiktas teisinis saugomų teritorijų statusas.

VU mokslininkai pabrėžia, kad ateityje ūkinės paskirties miškų plotas turi mažėti. Jų teigimu, tinkamai miškų priežiūrai užtikrinti svarbi yra teisinė bazė. Tačiau reikalinga ne tik priimti naujus įstatymus, bet būtina ir įvykdyti įsipareigojimus, jau įtvirtintus nacionaliniuose bei Europos Sąjungos teisės aktuose, ir realiai pasiekti, kad išsilygintų miškų teikiamo pelno ir jo ekologinės bei socialinės naudos pusiausvyra.

„Šiuo metu, net jei tam tikros teritorijos jau yra paskelbtos saugomomis, reali jų apsauga yra nepakankama. Nors čia draudžiama kurti laužus ir tik nurodytose vietose leidžiama statyti palapines, bet galima kirsti miškus plynai“, – sako Lietuvos gamtos draugijos vadovas, geografas doc. Ričardas Skorupskas.

Pasak jo, 17,69 proc. Lietuvos teritorijos sudaro įvairios saugomos teritorijos, tačiau apie pusėje šio ploto ūkinio naudojimo režimas toks pats kaip ir miškų, esančių už saugomų teritorijų ribų: „Pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke 50 proc. miškų yra ūkiniai, jie eksploatuojami visiškai taip pat, kaip ir nesaugomose teritorijose. Siekiant išsaugoti retas rūšis, svarbias jų buveines, ES biologinės įvairovės apsaugos strategija reikalauja valstybės mastu turėti 30 proc. saugomų teritorijų, o 10 proc. iš jų turi būti griežtos apsaugos, t. y. rezervato tipo.“

Doc. R. Skorupskas neslepia apmaudo, kad miško eksploatavimas dabar yra tarsi vandalizmas – neišnaudojantis tiesioginio ir juo labiau netiesioginio ekonominio potencialo: „Net ir Nacionaliniame miškų susitarime ekologiniams interesams atstovauja tik pavienės visuomeninės organizacijos, bet ne valstybės institucijos.“

Tikslas – atvira tarpdisciplininė miškininkystė

Geografai sutaria, kad miško išsaugojimas ir plėtra bei darni gamtos ir žmogaus veiklos integracija padėtų kurti gyventi palankesnę aplinką, užtikrintų biologinės įvairovės apsaugą.

„Miškas išties rūpi visiems. Tai vienintelis kraštovaizdžio komponentas, kuris, išdėstytas tolygiai ir ekologiniu požiūriu jautriausiose vietose, užtikrina atskiros teritorijos dalies ir kartu visos šalies ekologinį stabilumą, visuomenės sveikatingumą ir aibės ūkio šakų sėkmingo gyvavimo sąlygas, be to, sugeria apie trečdalį viso mūsų CO₂. Miškininkystė turėtų remtis ne tik ekonomikos, bet ir fiziniais, gamtos, ekologiniais mokslais, o kartu atliepti globalias klimato ir biologinės įvairovės krizes, kintančius visuomenės poreikius bei etines nuostatas“, – aiškina doc. R. Skorupskas.

„Tai – mūsų atsakomybė ateities kartoms. Todėl viešumas, įvairių sričių mokslų ir skirtingų visuomenės grupių, bendruomenių įsitraukimas – vienas pamatinių Nacionalinio miškų susitarimo reikalavimų. Tikimės, kad šis susitarimas bus svarus pagrindas Miškų sektoriaus strategijai kurti, numatant konkrečias miškų naudojimo ir apsaugos kryptis, siektinų rodiklių reikšmes, jų įgyvendinimo principus ir konkrečius veiksmus“, – sako geografas.

Pagal VU inf.