Pagėgiai. Pienininkystė – vienas svarbiausių ir opiausių žemės ūkio sektorių, kurio sunkmetis tęsiasi nuo pat pieno ūkių susikūrimo pradžios. Ir nė vienas klausimas nėra išspręstas.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys tai pareiškė susitikime su pieno gamintojais Pagėgiuose, skaitęs pranešimą tema „Pieno sektoriaus keliai ir klystkeliai“. Pieno sektorius sudaro apie 14 proc. visos žemės ūkio apimties pagal bendrąją produkciją, o prieš 10 ir daugiau metų ši dalis sudarė apie 25 proc. Pasak eksperto, sektorius po truputį žlunga, bet sakyti, kad jis žlugs, irgi sunku, nors ateities perspektyvos miglotos.

„Prieš dvejus metus buvo pasirašyta Lietuvos ilgalaikė pieno sektoriaus plėtros strategija. Kuo ji baigėsi? Žemdirbiai su perdirbėjais niekaip nesutarė dėl kainos nustatymo ir ta strategija taip ir liko neparengta iki galo ir ateities gairių joje nebuvo“, – teigė A. Gapšys.

Lietuvoje natūralaus pieno supirkimo kaina yra daug mažesnė už ES vidurkį. Perdirbėjai mėgsta pabrėžti, kad daug pieno gaminantiems ūkininkams moka artimą ES vidurkiui kainą (31,3 ct/kg). Bet į ES kainos vidurkį (33,52 ct/kg), pastebi ekonomistas, įeina ir smulkių, ir stambių ūkių gaunama kaina, tad stambūs Lietuvos ūkiai turėtų gauti didesnę už vidurkį kainą. O Lietuvos ūkių gaunama vidutinė kaina – 27,5 ct/kg.

„Smulkus ūkis 2018 m., palyginti su 2010 m., dirbo tikrai nuostolingai, nepadėjo ir dotacijos. 2010-aisiais tokių ūkių pelningumas siekė 20 proc., o pernai patirtas beveik 10 proc. nuostolis. Kaip ūkis, neturėdamas savų lėšų, gali investuoti? Bankai, esant tokiai smulkių ūkių ekonomikai, kredito neduos“, – A. Gapšys išskyrė smulkiųjų ūkininkų ribotas galimybes modernizuoti ūkį.

Tačiau nėra gerai ir stambiesiems: stambių ūkių pelningumas, palyginti su 2010 m., vietoj 53 proc. sumažėjo iki nuostolio (-2,9 proc.). Todėl LAEI ekspertui suprantami ūkininkų klausimai, kada pieno sektoriui bus gerai.

Pirmoji klaida – koncentruotas pieno perdirbimas

„Norint įvertinti pieno sektoriaus kelius ir klystkelius, reikia atsigręžti atgal ir įvertinti, kas vyko. Pirmiausia koncentravome perdirbimą. Turėjome 37 įmones, liko 4–5. Tokia pieno perdirbimo koncentracija buvo labai nevykusi. Todėl visi pieno gamintojų iš biudžeto gauti papildomi pinigai atitenka perdirbėjams – vos tik ūkininkams išmokamos dotacijos, perdirbėjai iškart numuša supirkimo kainas. Perdirbėjų diktatas juntamas, nors Konkurencijos taryba sako, kad viskas gerai, kalti patys žemdirbiai, kad nesijungia į kooperatyvus ir negali derėtis“, – stebėjosi A. Gapšys, pripažinęs, kad Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentui Jonui Vilioniui pasiūlęs apsvarstyti mintį, ar nereikėtų užblokuoti vienos gamyklos ir savaitę neduoti pieno, gal tuomet perdirbėjai suprastų, kas yra žemdirbiai.

Pirmieji kooperacijos žiedai Lietuvoje, pasak jo, buvo žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“, nors Europoje tokia kooperacija, kai žemdirbiai valdo perdirbimo įmones, veikia jau seniai. Skandinavijoje, Vidurio Europos šalyse yra daug perdirbimo įmonių, kurioms vadovauja žemdirbiai, viena stambiausių pasaulyje „Frontera“ (Naujoji Zelandija) taip pat valdoma pačių pieno gamintojų. Kur yra aukšto lygio kooperacija, ūkininkams pieno supirkimo kainos nėra tokios aktualios, kaip perdirbtų produktų kainos.    

„Turbūt dar ilgai bus svarstoma Lietuvoje, ar „Pienas LT“ yra gerai, ar blogai. Turime aiškiai pasakyti – tai yra gerai. Kitas klausimas, kaip seksis valdyti. Prisiminkime tuos klystkelius, kai perdirbimo įmonių tam tikra dalis akcijų buvo išdalytos ūkininkams, bet perdirbėjai sugebėjo išpirkti tas akcijas ir įmonės liko be ūkininkų balso. Tai buvo klaida. Ir dabar jie jums diktuoja“, – priminė A. Gapšys pieno gamintojams, nuo ko prasidėjo visos jų negandos.

Vertindamas tai, kad „Pienas LT“ veikla ir mokamos pieno supirkimo kainos yra neblogos, kooperatyvas jau gauna pelno, kurį jo nariai gali pasidalyti, LAEI ekspertas neabejoja, kad ši kooperacija tikslinga. „O kaip stengėsi perdirbėjai, kad ši įmonė išvis neatsirastų. Buvo politikų ir Seimo Kaimo reikalų komitete, kurie įrodinėjo, kad negera kryptimi einama“, – prisiminė nesenas peripetijas dėl „Pienas LT“ veiklos ekonomistas.

Prekybos diktatas – dar viena klaida

Komentuodamas pieno sektoriaus problemas, A. Gapšys siūlė prisiminti pieno ūkių kūrimąsi. Kodėl Lietuvoje tiek daug pavienių smulkių ūkių, į kuriuos dažniausiai pirštu bado stambieji perdirbėjai, teisindami mažas kainas? Bet ir Austrijoje dominuoja smulkūs ūkiai, o kainų situacija toje šalyje visai kita. Lietuvoje tokia situacija susiklostė todėl, kad ūkių kūrimosi pradžioje niekas nedalijo kreditų ir ūkininkai neturėjo galimybių stambinti ūkio, į jį investuodami, nes ir tuomet už pieną niekas daug nemokėjo. „Buvo didelė klaida, kad nebuvo sudarytos sąlygos gauti kreditų ūkiams vystyti ir plėsti. Ir dabar su mažais ūkiais bankai nešneka“, – konstatavo lektorius.

Dar viena, jo teigimu, klaida – prekybos diktatas. Miestų centruose sukurta prekyba, kaip ir perdirbėjai, susikoncentravo į keturis tinklus ir pradėjo diktuoti sąlygas perdirbėjams, o šie – žemdirbiams. „Tik šie jau neturi kam diktuoti savo sąlygų, todėl nori Vyriausybės pagalbos. Bet jeigu gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, tai valstybės įsikišimas prie gero neprives. Kai tik Vyriausybė per krizę nori padėti žemdirbiams, perdirbėjai dar labiau muša supirkimo kainas“, – piktinosi A. Gapšys.

Krizės laikotarpiu Lietuvos ir ES pieno kainos skirtumas siekė apie 30 proc. Perdirbėjai aiškino tuo, kad, kritus eksporto kainoms, priversti mažinti ir supirkimo kainas. „Rinkos ekonomika aiškina, kad kainos mažėja, kai produkcijos yra per daug. Bet juk perdirbėjai iki šiol aiškino, kad pieno yra mažai ir pieno sektoriaus plėtros strategijoje numatė, kad reikia 3 mln. t pieno, kai dabar gaminame pusę tiek, – stebisi ekonomistas tokiomis perdirbėjų vingrybėmis. – Tad pieno kainos – perdirbėjų žaidimas. Nors pagal rinkos sąlygas, tiekėjas ir gamintojas visada turėtų rasti bendrą kalbą, nesikišant jokioms valstybės institucijoms. Deja, pas mus šito nėra.“ 

Pieno produktų eksportas – geras dalykas, skatina kurti darbo vietas. Bet, pasak A. Gapšio, jeigu eksportuojame tiek pat, kiek suvartojame viduje, ir eksporto kainos keičiasi, tai iškart pajaučia ir žemdirbys, ir vartotojas, o perdirbimo įmonės nukenčia mažiausiai. „Tai irgi didelė problema, galima sakyti, dar vienas pieno sektoriaus klystkelis“, – sakė jis.

Pieno kaina turi būti vienoda, logistikos išlaidos – skirtingos

Kalbant apie sektoriaus perspektyvas jų yra – pasaulyje pienas reikalingas, jo poreikis auga. Panaikinus kvotas, pieno gamyba vienur išaugo, kitur, kaip Lietuvoje, gamyba mažėja, nes neatlaikoma arba konkurencijos, arba kitų veiksnių. Tačiau A. Gapšys pabrėžia būtinybę įvertinti tarptautinės prekybos nestabilumą: „Pieno supirkimo kainos svyruoja nuo eksporto kainų pokyčių, kuriuos pasaulinėje rinkoje diktuoja grandai. Kas bus, jeigu gaminsime 3 mln. pieno ir perdirbėjai vieną dieną pasakys – mums pusės pieno nereikia?“

LAEI ekspertas kategoriškai tvirtina, kad pieno kaina visiems gamintojams turi būti vienoda, bet logistikos išlaidos – skirtingos. Juk vienas dalykas važiuoti pieno 50 km, kitas – 150 km. „Perdirbėjai sako, kad logistikos neskaičiuoja. Netikiu. Geras ekonomistas visada galėtų suskaičiuoti, ar apsimoka važiuoti pieno 150 km, ar verta laikyti supirkimo punktus. Man atrodo, suskaičiavus, kiek kainuoja logistika, jums patiems apsimokėtų nunešti pieną 50 km ir tai dar pigiau būtų“, – ūkininkams kalbėjo A. Gapšys.

Jis labai tikisi, kad Estijoje „Pieno LT“ pavyzdžiu statoma ūkininkų pieno perdirbimo įmonė Lietuvos žemdirbiams išeis į naudą. Jeigu estai susikooperuos su latviais, Lietuvos perdirbėjai nebeatsiveš iš jų pieno ir tai gali turėti įtakos, siekiant sumažinti perdirbėjų diktatą.

MŪ inf.