Kaunas. Įsivaizduokite: einate į darbą, dirbate atsakingai ir intensyviai, tačiau vieną dieną išgirstate, kad šį mėnesį ir dar bent pusmetį jums bus mokama mažiau, nei buvo sutarta. Šokas? Būtent taip jau ne vienerius metus gyvena pieno ūkiai.

Jų pajamos nuolat priklauso nuo išorinių veiksnių – svyruojančių pasaulinių rinkų, geopolitinių įtampų, pieno supirkėjų sprendimų ir prekybos tinklų politikos. Nors ūkininkai atlieka vieną sunkiausių darbų visoje pieno grandinėje – be poilsio, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus rūpinasi gyvuliais ir gamina žaliavinį pieną – jų derybinė galia išlieka menka. Paradoksalu, tačiau galutinėje pieno produktų kainoje būtent gamintojo dalis yra mažiausia.

Situacija Lietuvos pieno sektoriuje toliau prastėja. Daugeliu atvejų pieno supirkimo nepadengia net gamybos savikainos, todėl net ir stipresni ūkiai priversti trauktis iš pieno gamybos.

Ilgai kentėjusių ūkininkų kantrybė senka. Balandžio 9 d. 10 val. Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA)  kviečia šalies žemdirbius susiburti protesto akcijoje prie Vyriausybės, siekiant atkreipti dėmesį į gilėjančias sektoriaus problemas ir paskatinti sprendimų paiešką. Akcijos metu miestiečiams bus nemokamai dalijamas pienas – kaip simbolinis priminimas, kokia nedidelė galutinės produkto kainos dalis tenka jo gamintojui.

Ūkininkų komentarai

Biržų r. ūkininkė Vaidutė STANKEVIČIENĖ, laikanti 500 karvių:

„Tokios mažos kainos jau net neprisimenu. Dabar už litrą pieno gaunu 6 ct mažesnę kainą negu buvo gamybos savikaina praėjusiais metais. Šiemet pagaminti pieno litrą, taip brangstant kurui, trąšoms, kainuos dar daugiau. Bet mūsų, kooperatyvo „Pienas LT“ narių, gaunama kaina yra aukštesnė negu kitų ūkininkų, ir mes – tiek maži, tiek dideli ūkiai – visi gauname beveik vienodą kainą. Tačiau kiti smulkūs ūkiai, mažesnieji kooperatyvai, yra labai skriaudžiami, tokios kainos, kokia šiuo metu jiems mokama turbūt dar niekada nėra buvę.

Mūsų ūkis per savo mastą bando išgyventi ir sulaukti kainos kilimo, bet mažesniesiems išgyventi galimybių nematau. Todėl ir organizuojame piketą Vilniuje, kad atkreiptume ir Vyriausybės, ir žmonių dėmesį į mūsų problemas. Pieną dalinsime ne dėl to, kad jo per daug turime – tai bus paskutinis bandymas pasakyti, kad dalies pieno ūkių nebeliks, tai reikš ir sulaužytus žmonių likimus. Būtina ieškoti išeities.

Pieno grandinėje mūsų gaunama kaina už pagamintą žaliavinį pieną ir konkurencija yra nesąžininga. Perdirbėjai sprendžia savo problemas, bet negi nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios patys sėdi? Blogiausia, kad prekybininkų turbūt niekas negali sutvarkyti.

Valstybės parama būtų trumpalaikis efektas, be to, jeigu duos mums, tai nuo kažko nuims. Mano manymu, šiuo metu reikėtų valstybės įsikišimo ir kainos reguliavimo. Gal atrodys, kad kalbu apie utopinius dalykus, bet akivaizdu, kad pati rinka šiuo metu nesusitvarko.“

Vilkaviškio r. jaunasis ūkininkas Aurimas GELBŪDA, laikantis 45 karves:

„Mano ūkis gyvena nuostolingai, pieno kaina nepadengia gamybos išlaidų, tad teko ieškoti sprendimų, koreguoti šėrimo racionus, kad išgyventume, kol pagerės pieno sektoriaus situacija. Privalėjome tai daryti, nes kitos išeities nėra.

Mano situaciją dar apsunkino tai, kad aš negaliu pirkti žymėto dyzelino, nes jaunieji ūkininkai jo negauna, kol nėra deklaravę plotų. Taigi savo technikai turiu pirkti paprastą dyzelį. Jo kainas matome visi, o lyg tyčia, prasidėjo pavasarinis darbymetis. Tai labai skaudžiai kerta. Kai ūkis nedidelis, tai, skirtingai nuo didesniųjų, mes neturime ir jokių sutaupytų resursų.

Manau, Vyriausybė turi įsikišti ir ieškoti sprendimų kartu su laisvąja rinka, nes negalime dirbti, kai gaunama pieno kaina yra mažesnė negu gamybos savikaina. Įtvirtinus nuostatą, kad pieno kaina negali būti mažesnė negu gamybos savikaina, kaip tai yra Ispanijoje, manau, leistų mums šiek tiek atsigauti.

Labai kviečiu kolegas ūkininkus ir visuomenę atvykti į mūsų protestą ir išreikšti palaikymą – jo mums labai reikia.“

Anykščių r. kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė BARKAUSKIENĖ:

„Kooperatyvai šiuo metu turbūt sunkiausiai išgyvena esamą situaciją. Bet stengiamės išlikti, naudojame praėjusių metų sutaupytus likučius. Ką šiandien gauname už pieną, tą sumokame pieno statytojams, atlyginimus darbuotojams, o kuras, įvairios serviso paslaugos perkamos už tai, ką sugebėjome pernai sutaupyti. Kai santaupos baigsis, būsime priversti ieškoti sprendimų – ar mažinti kainą statytojams, ar skaičiuoti, kur verta važiuoti, o kur ne. Gal prašysime pačių mažiausiųjų, kad patys atvežtų pieną? Neįsivaizduoju, kaip reikėtų pasakyti jiems, kad yra nebereikalingi.

Mūsų ateitis skendi migloje. Rengiame protestus ne iš gero gyvenimo, norėdami pasireklamuoti. Mums dabar padėtų bent jau žymėtas dyzelinas, todėl labai prašyčiau jo skirti tik žemės ūkio veikla besiverčiančiam pripažintam kooperatyvui. Tai nors šiek tiek pagelbėtų esant dabartinei pieno sektoriaus situacijai, nes mums kartais tenka važiuoti 300 km, kad surinktume 5 t pieno.

Džiaugiamės, kad Žemės ūkio ministerija mus girdi, kad Vilniaus savivaldybė davė leidimą mums su savo pienu atvykti į susitikimą su žmonėmis – valdžia padės ar nepadės, bet bent jau kažkam pieno padovanosime. Stengiuosi visada įžvelgti pozityvo – juk tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia. O visiems kartu susibūrus ir lengviau, ir gal gerų minčių kils.“