Kaunas. Kuriant Pieno strategiją daug didesnę prasmę turėtų greitai atsiperkančios investicijos, gerinančios bandos genetiką ir šėrimą – jos per trumpą laiką galėtų pakeisti mažesniųjų ūkių padėtį.

Taip teigė Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė, ūkininkė Regina BERNATONIENĖ, išsakiusi nemažai kritikos įmonės „Civitta“ rengiamai Pieno strategijai.

„Susidaro įspūdis, kad Pieno strategija bus palanki tik dideliems ūkiams. Strategija prilyginta investicinei paramai – valdų modernizavimui, kietosioms, kaip jas vadina Žemės ūkio ministerija, investicijoms. Panašu, jog parama siekiama visa jėga imtis naujų fermų statybų. Statybos lekia kaip lokomotyvas, bet akivaizdu, jog paramos reikia ne vien tam.

Strategija turėtų apimti šiek tiek plačiau, ne vien valdų modernizavimą. Minkštosios investicijos, kurių reikėtų vidutiniams ir smulkiems ūkiams, „suvalgytų“ ne tiek daug lėšų, bet padėtų išlaikyti, išsaugoti ūkius, didintų jų potencialą, pieno gamybą, o tuo pačiu ir ūkių konkurencingumą. Investicijos į genetiką, šėrimo gerinimą leistų greičiau didinti produktyvumą bei pieno kiekį, į tai ir orientuota Pieno strategija.

Pastačius mėšlidę ar srutų rezervuarą pieno kiekis juk nepadidės. Įsigijus melžimo robotą gali litru padidinti karvės primilžį, bet ryškaus produktyvumo šuolio vis tiek nebus, jei nebus geros genetikos gyvulių, kokybiško šėrimo.

Labiausiai į akis krenta Strategijoje numatyti pertekliniai ūkių įsipareigojimai. Numatyti milžiniški pokyčiai per trejus metus padidinti produktyvumą yra nerealūs, jie būtų sunkiai pasiekiami ne tik vidutiniams, bet ir didesniems ūkiams. Pavyzdžiui, gavus paramos 50 tūkst. Eur, įsipareigojama pieno kiekį padidinti 55 t, 100 tūkst. Eur – 110 t, 600 tūkst. Eur – 1 560 tonų.

Jeigu norime daugiau pieno, tie įsipareigojimai, mano galva, turi būti minimalūs arba net turėtų skambėti „įsipareigoti išlaikyti ne mažesnį pieno kiekį“. Juk jeigu ūkis investuoja, tai jis mąsto apie ateitį, planuoja gerinti pieno kokybę, didinti ūkio efektyvumą, galbūt daugiau atsižvelgti į naujus aplinkosauginius reikalavimus. Bet siūlomi įsipareigojimai gali būti nepakeliami.

Tikėtina, kad perteklinių įsipareigojimų vidutiniai ir smulkūs ūkiai neprisiims, o jeigu kai kurie ir prisiims, tai jų nebus daug - tai ne mūsų pečiams. Ir tai tik dar vienas niuansas, verčiantis manyti, kad Pieno strategija kuriama stambiesiems ūkiams.

Tokias mintis sustiprina galimas paramos dydis vienam ūkiui pagal gyvulių skaičių. Po išsakytų pastabų tie pinigų krepšeliai pagal ūkių dydį šiek tiek pakito, atsirado antroji alternatyva, tik nežinia, kuri bus pasirinkta. Negana to, jog maksimalus paramos dydis priklausys nuo laikomų karvių skaičiaus, bet ūkiams numatomi „paramos krepšeliai“ pagal ūkių dydį.Gal geriau prioritetus numatyti?

Nors su „Civitta“ atstovais organizuojami bendri susitikimai, kai kurios organizacijos (asociacijos) su įmone susitinka atskirai, todėl nežinome, kokias pastabas pateikia bendrovės ar kitų asociacijų atstovai. Neaišku ar joms informacija dėstoma pakartotinai, ar derinama pozicija... Tuo pačiu kyla abejonių, ar viską žinome, ar gauname vienodą informaciją? Visa tai kelia nepasitikėjimą.

Nepasitikėjimo įnešė ir kai kurie, mūsų asociacijos manymu, nekorektiški „Civitta“ skaičiavimai – vieniems scenarijams nebuvo taikomos elementarios paramos skyrimo kartelės (jog į paramą gali pretenduoti ūkiai nuo 10 karvių). Galbūt tai ir nereikšminga, bet perteklinis, ypač nekorektiškos informacijos, kiekis yra žalingas.

Taigi, kol kas daug neapibrėžtumo, tad smulkiems ir vidutiniams ūkiams belieka tik tikėtis, kad Pieno strategija padės mums eiti į priekį, o ne galutinai išstums iš pieno gamybos. Mes gaminame nemažą pieno kiekį, bet jį, žinoma, galėtų kompensuoti didieji. Tik ar tai būtų socialiai atsakinga? Tikrai ne!

Šeimos ūkį, kuris iš gaminamo pieno maitina šeimą, reikia saugoti. Sprendimas atsisakyti 15-30 karvių ūkių, gaminančių apie 500-1 000 kg pieno per dieną, būtų trumparegiškas. Šie ūkiai turi potencialo, tik ūkininkai pavargę nuo tokios situacijos. Yra teigiančių, jog mažesnių ūkių pieno kokybė prasta. Tai iš dalies tiesa, tačiau noriu priminti, jog už pieno mėginių paėmimą atsakingi pieno supirkėjų darbuotojai. Galiu drąsiai teigti, kad per daugelį metų mažesnieji ūkiai buvo „išmokyti“ pamiršti kokybę.

Stoti į normalias vėžes užims laiko ir pastangų. Tad jeigu Pieno strategija apimtų ne tik valdų modernizavimą, bet ir minkštąsias investicijas, taip pat ir pieno kainą, būtų visiems naudingiau ir toliaregiškiau.

Esu įsitikinusi, kad į smulkių ir vidutinių ūkių, kurie nori dirbti ir gaminti pieną, interesus būtina atsižvelgti, jeigu nenorime socialinio sprogimo ir norime išsaugoti gyvą kaimą. Lenkijos pavyzdys rodo, kad tokie ūkiai puikiai gyvuoja. Mes tikrai turėsime ateitį, jeigu sulauksime palaikymo.“

MŪ inf.