Šiuo metu gausu įvairių maisto produktų, tačiau kasdienė mityba nėra paprastas dalykas. Normas pabrėžiančioje visuomenėje nuolat primenama apie blogus mūsų mitybos įpročius. Gyvūninio ir augalinio maisto supriešinimas mityboje, rodos, yra svarbi mąstysenos dalis, siūlanti kultūrinę, o ne faktinę teisingos mitybos perspektyvą.

Nors vakarietiška mityba akivaizdžiai kelia sumaištį ir kenkia visuomenės sveikatai, tačiau net ir šios mitybos gairėse pabrėžiamas poreikis neproporcingai mažinti raudonos mėsos ir jos gaminių vartojimą. Tai, švelniai tariant, stebina, nes raudona mėsa yra vertingas, maistinių medžiagų turtingas maistas ir pagrindinis mūsų mitybos komponentas per visą žmonijos evoliuciją. Raudona mėsa buvo vartojama nuo pat žmonijos atsiradimo, kartais nepaprastai dideliais kiekiais. Prieš 1,5 mln. metų mes iš esmės prisitaikėme valgyti mėsą tiek anatomiškai, tiek fiziologiškai, tad be jos negalėtume išgyventi.

Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad statistiškai vienas gyventojas suvalgo „per daug raudonos mėsos“, mes ja mėgaujamės gerokai daugiau nei mūsų protėviai. Tai gali būti tiesa, jei lyginsimės su kaimiškomis kartomis, gyvenusiomis tarp neolito ir modernios visuomenės, kurioms nuolat trūko maisto. Tačiau daugelis viso pasaulio medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių galimai vartojo dar didesnius mėsos kiekius. Galima tik spėlioti, kiek raudonos mėsos buvo suvalgyta paleolito laikais, tačiau tai buvo tikrai daugiau nei tik 0–14 gramų per dieną, ką dabar rekomenduoja labai griežta Pasaulinė sveikos mitybos organizacija (angl. Planetary Health Diet). Pastarąją sukūrė „EAT-Lancet“ komisija (angl. EAT-Lancet Comission), atsižvelgdama į lėtinių ligų, kylančių dėl mitybos, analizę ir mokslinius tyrimus.

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Johnas Ioannidis sako, kad sveikatos gerinimas remiantis mėsos mažinimo dieta yra „mokslinė fantastika“. Nepaisant to, keturiolika miestų, priklausančių vadinamajam „C40 Cities“ tinklui, įskaitant Londoną, Paryžių, Barseloną ir Milaną, paskelbė, kad įsipareigos iki 2030 m. priimti „EAT-Lancet“ siūlomus reikalavimus sveikai ir tvariai mitybai palaikyti. Nors tai dažnai pateikiama kaip aplinką tausojantis maisto grandinės sprendimas, „EAT-Lancet“ mokslo direktorius pripažįsta, kad tokios mitybos siūlymas grindžiamas vien sveikatos išsaugojimu. Taigi, kokie argumentai taip drastiškai keisti valgymo įpročius?

Nors Vakarų šalyse raudonos mėsos suvartojimas (galimai dėl įvairių mitybos rekomendacijų) per pastaruosius dešimtmečius stabiliai mažėjo, nepastebima jokio ligų plitimo stabilizavimo. Kaip tik priešingai – didėja diabeto ir nutukimo atvejų.

Taigi, mitybos rekomendacijos neatliko savo misijos, nesvarbu ar jų prielaidos teisingos, ar ne. Dėl šios nesėkmės galime kaltinti visuomenės silpnybes arba užduoti keletą klausimų apie pačią šio požiūrio esmę. Tiesą sakant, mitybos taisyklės nuo pat jų sudarymo pradžios 1970 m. antrojoje pusėje sulaukė rimtos kritikos. Nors šios taisyklės, nepaisant tam tikro nepritarimo, gyvavo kelis dešimtmečius, tačiau stabiliai neįsitvirtino. Šiandien problema jau pasiekė aukščiausią tašką.

Institucijos, pasisakančios už raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimo mažinimą, argumentuoja, kad mokslinėje literatūroje yra daug įrodymų, pagrindžiančių jų nuostatas. Atidžiau panagrinėjus duomenis, paaiškėja, kad didžiąją dalį šios literatūros sudaro apklausų tyrimai, kurie neatspindi (arba silpnai atspindi) vartojimo ir lėtinių ligų ar mirtingumo ryšį. Šių tyrimų duomenys apie vartojimo žalą / naudą vis dėlto nėra išsamūs. Dažniausiai dėl to, kad atsakymai, pateikti pagal tam tikrą klausimyną, pranešami savarankiškai ir jie nėra patikimi nustatant realų valgymo elgesį.

Be to, apklausas atliekančios asociacijos yra ne tik silpnos, bet ir neprofesionalios. Pagrindinė problema yra „sveiko vartotojo šališkumas“, atsirandantis dėl to, kad savo sveikata besirūpinantys žmonės paprastai valgo mažiau mėsos, nes yra linkę laikytis mitybos patarimų.

Arba kai kuriais atvejais atsako taip, tarsi jie laikytųsi tų patarimų. Tokie žmonės taip pat turi mažiau antsvorio, yra fiziškai aktyvesni, mažiau rūko, vartoja mažiau alkoholio, gali visapusiškiau naudotis medicininėmis konsultacijomis ir tiesiog gyvena sveikesnį gyvenimą.

Asociacijų surinkti duomenys neįrodo mėsos valgymo ir ligos priežastinio ryšio, tad neturėtų būti skelbiami, kol nesurinkta pakankamai įrodymų. Apklausų tyrimai gali būti traktuojami kaip visuomenės nuomonė apie sveiką maitinimąsi, o ne kaip konkretaus maisto produkto konkretus poveikis sveikatai.

Kokie tyrimai atliekami pasauliniu mastu? Pavyzdžiui, per PURE (Prospective Urban Rural Epidemiology) tyrimus nustatyta paralelė tarp mėsos vartojimo ir mažesnio mirtingumo bei mažesnio širdies ligų skaičiaus. Vis dėlto, kai ginčijamasi dėl priežastinio ryšio, tyrėjai neturėtų ignoruoti fakto, kad atsitiktinė tiriamųjų imtis kontroliniuose tyrimuose negali patikimai įrodyti raudonos mėsos poveikio uždegimui, oksidaciniams stresui ar širdies ir kraujagyslių ligų rizikai atsirasti.

Apibendrinant galima teigti, kad prieštaringas „įrodymų rinkinys“ sukėlė daug painiavos. Tam, kad atskleistų tiesą, „NutriRECS“ konsorciumas („NutriRECS“ yra nepriklausoma ekspertų, turinčių klinikinės medicinos, mitybos ir visuomenės sveikatos žinių, grupė) neseniai griežtai įvertino įrodymų, išspausdintų žurnale „The Annals of Internal Medicine“(akademinis medicinos leidinys, leidžiamas JAV gydytojų koledžo), kokybę.

„NutriRECS“ aiškiai nurodė, kad įrodymų, dėl ko reikėtų mažinti mėsos vartojimą, mokslinis pagrindimas yra žemas arba labai žemas. Todėl jie rekomenduoja suaugusiesiems tęsti dabartinį vartojimą, bent jau tiek, kiek tai susiję su poveikiu sveikatai.

Tokia autoritetinga intervencija į recenzuojamą mokslinę literatūrą buvo labai reikalinga. Laikas parodys, ar galiausiai galėsime pradėti susitelkti ties tuo, ko tikrai reikia: tinkama mityba šioje planetoje.

Prof. dr. Frédéric LEROY

Briuselio Vrije universitetas