Akademija (Kauno r.). Ūkininkas Naglis Narauskas, stovėjęs ir prie kooperatyvo „Pienas LT“ vairo, vadovavęs ir Pieno tarybai, gana niūriai nušviečia pieno sektoriaus ateitį.

N. Narauskas teigia, kad tendencijos, kurios vyksta šalyje paskutinius 3–5 metus, yra pačios blogiausios, palyginti su Estija ir Latvija, kurios kartu pagamina tiek pieno, kiek pagamina Lietuva. Savo įžvalgas jis išsakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje.

„Mes turime didžiausią ir stipriausią pieno perdirbimo pramonę, bet estai pieno gamybą padidino 7 proc., lietuviai ją mažina 3–4 procentais. Apie visa tai diskutavome dar 2016–2017 m. ir Pieno taryboje. Daug dirbome, diskutavome, pasitelkėme išorinius konsultantus, parengėme fundamentalų dokumentą – Lietuvos pieno strategiją. Ją pasirašė dauguma pieno sektoriaus dalyvių. Šis dokumentas galėjo padėti mums išvengti tokių blogų tendencijų, bet mes jį nurašėme, padėjome į stalčių, o procesą palikome laisvai riedėti. Ir nuriedėjo jis ne ten, kur reikia.

Ir nesvarbu, ką pienininkai ir valdininkai tarpusavyje diskutuoja, gyvenimas diktuoja tokią realybę – visi iki 50 melžiamų karvių ūkiai ekonomiškai neturi perspektyvos. Liūdna ir gaila, turbūt toks faktas prasilenkia su politikų norais išlaikyti elektoratą, socialinę politiką, socialinę struktūrą kaime, bet realybė yra tokia.

Šiandien pieną parduodantis vidutinis Lietuvos pieno ūkis turi 18 karvių. Galime tik įsivaizduoti, kokia dalis pieno ūkių neturi perspektyvos. Estai tai suprato dar SAPARD laikais. Mes tai arba suprantame, bet ignoruojame, arba iki šiol to nesuvokėme.  

Baigiasi laikotarpis, kada Lietuva gaus investicinę paramą iš ES. Ir, kaip sakoma, ateis žiema, o mes jai būsime nepasiruošę. Čia ir perdirbėjų, ir mūsų interesas. Klausimas – kur investuojame ir kaip mes paskirstome savo resursus, kurie labai greitai baigsis? Iš esmės per 30 metų nieko labai nesugebėjome pakeisti šitoje kryptyje. Kiekvienas galvoja, kad gal aš kaip nors išliksiu. Gal. Bet Pieno strategijos valstybėje nėra.  

Žemės ūkio ministerijai, Seimo Kaimo reikalų komitetui noriu pasakyti iškalbingą mintį – 2022 m. pabaigoje 6 proc. visų Lietuvos ūkių laikė 57 proc. melžiamų karvių ir pagamino 63 proc. pieno. Tai ir yra tas pagrindas, į kurį turėtų atsižvelgti politinius sprendimus priimančios ir įgyvendinančios institucijos, jeigu nenori, kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė susidurtų su problemomis ir išgyventų tik tuo atveju, jeigu pienas bus importuojamas. Priešingu atveju jokių galimybių patenkinti šalies pieno poreikį aš nematau.

Todėl ir Lietuvos pieno gamintojų asociaciją norėčiau paskatinti grįžti prie tų laikų ir dialogo, kur visi – tiek teisės aktus kuriantys, tiek juos įgyvendinantys, tiek mes, pieną gaminantys, grįžtume prie strateginio mąstymo, planavimo ir valdymo. Kitu atveju mūsų baigtis bus liūdna – jau esame arti to.

Jonas Vilionis jau ne kartą sakė, kad mums, ūkininkams, prikurta namų darbų su visais mokesčiais, durpynais, šlapynėmis ir t. t. Bandysime juos nuveikti, bet turiu klausimą NMA. Investicinę paramą gaunantys ūkiai, investuojantys savo rizika, suprantama, turi pateikti projekto priežiūros įsipareigojimus. Visada taip buvo. Tačiau dabar, pirmą kartą per mano 20 metų praktiką pieno sektoriuje, susiduriu su tuo ir girdžiu iš kitų kolegų, kad projekto priežiūros kriterijai būtų įgyvendinti nežiūrint į nieką – į jokias nuo ūkininkų nepriklausančias aplinkybes. Tik žiūrint formaliai ir biurokratiškai.

Ministerija tokią užduotį teikia agentūrai, kuri ją uoliai stengiasi įgyvendinti. Dažniausiai projekto priežiūros įsipareigojimai nevykdomi dėl gyvulių skaičiaus ūkyje. Ir tada sulaukiame grasinimų, kad „palengvins“ mums gyvenimą ir parama turės būti grąžinta. Ar nuo to geriau būtų Lietuvos pieno strategijai, ekonomikai, pieno pramonei? Skatinčiau šiuos klausimus svarstyti dialogo būdu.“