Vilnius. Alfredas Bardauskas vienas tų ūkininkų, kuriam tvarus ūkininkavimas ne prievolė, o idėja. Tačiau vis daugiau kalbant apie tvarumą, jis pasigenda ir atitinkamo požiūrio į žemdirbį.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) konferencijoje „Tvarus žemės ūkis XVIII Vyriausybės programoje“ Nemakščių ūkininkas ir LŽŪBA viceprezidentas Alfredas BARDAUSKAS pasidalijo savo įžvalgomis, kas pastaruoju metu negerai Lietuvos žemės ūkyje:

„Tvarus ūkis, tvari bendrovė, tvarus visas žemės ūkis – visi šie žodžiai man priimtini. Niekada kitaip ir negalvojau, kaip tik tvariai ūkininkauti. Todėl skaudu girdėti sakant, kad ūkininkai nenori prisidėti prie tvaraus ūkio kūrimo, kad kai tik jiems pasiūlo mažinti taršą, visi yra prieš. Tai netiesa. Dauguma ūkininkų pasisako už tvarų ūkį, nes ilgalaikėje perspektyvoje tik toks ūkis išliks gyvybingas ir pelningas palyginti su tais, kurie vaikosi greito pelno, o tokių pavyzdžių nesenoje praeityje buvo.

Tvarų Lietuvos žemės ūkį kiekvienas suprantame skirtingai. Tai priklauso ir nuo kiekvieno mūsų moralinių savybių, pripažįstamų vertybių. Bet keli dalykai visiems vienodai svarbūs. Tai yra aplinkos apsauga, išteklių tausojimas, infrastruktūros išlaikymas. Apie tai ir reikia diskutuoti.

Kuriant tvarų šalies žemės ūkį, regis, visi yra kupini gerų norų, bet kartais prieinama ir prie absurdiškų dalykų. Vienas iš svarbių tvarumo dalykų yra rizikos valdymas. Kalbu apie pasėlių draudimą. Prieš keletą metų buvau deleguotas į darbo grupę, kuri turėjo pagerinti šią sistemą. Buvo daug priekaištų tuo metu vienintelei pasėlius draudusiai bendrovei, bet per trejus metus pasiekėme daug dalykų.

Bendrovė pateikė daugiau produktų, daugiau rizikų buvo galima apsaugoti; kadangi buvo priekaištaujama, kad viskas nukreipta į „išrinktuosius“, tvarius, pažangius ūkininkus, o mažieji yra užmiršti, tad atsirado produktas ir jiems. Per trejus metus pavyko išspręsti įmokų kompensavimo avanso išmokėjimą, kas padėjo sureguliuoti finansinius srautus.

Ketvirtais metais Žemės ūkio ministerija ir nemažai žemdirbių nudžiugo, kad atsirado dar dvi konkurencingos bendrovės, siūlančios pasėlių draudimą. Tačiau tuo visi džiaugsmai ir baigėsi – atsiradus trims bendrovėms, draudimo polisus turime pirkti pagal viešųjų pirkimų taisykles ir rinktis pigiausią pasiūlymą. Draudimo bendrovės neturi kažkokių unifikuotų ar standartizuotų pasiūlymų, kiekviena turi savo pliusų ir minusų, tad įvyko visiškas nesusipratimas.

Teko sugalvoti schemas, kaip mums apsidrausti ten, kur norime. Pigus draudimo polisas nereiškia, kad galiu ramiai gyventi. Kai ateis diena X, kai įvyks draudiminis įvykis ir reikės gauti išmoką, tai nereiškia, kad ją ir gausiu. Todėl Žemės ūkio ministerijai reikia atsisakyti šios ydingos praktikos, nors valdininkai teisinosi, kad taip liepė daryti Briuselis. Kiek mums žinoma, Latvijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Lenkijoje, kur taikomas įmokų kompensavimas, nereikia tokių paslaugų pirkti konkurso būdu.

Keistai atrodo ir dar kai kurie dalykai mūsų žemės ūkyje. Sukūrėme sistemą, taisykles, kaip modernizuoti ūkį. Ar ne juokingai atrodo, kad modernizuojant ūkį, pabrėžiu – modernizuojant, reikia pirkti pačias pigiausias technologijas, pigiausius traktorius ir kombainus? Taip išeitų, kad mūsų laukuose turėtų važinėti tik technika iš trečiųjų šalių. Ačiū Dievui, kad mūsų ūkininkai kažkokiais magiškais būdais sugeba nusipirkti tą techniką, kuri reikalinga jo ūkiui, už pačią pigiausią kainą.

Bet ar teisinga, kuriant tvarų ūkį, meluoti ir gyventi iliuzijų pasaulyje? Ar teisinga į ūkių modernizavimo kriterijus įrašyti, kiek darbo vietų sukurs ūkininkas, perkantis melžimo robotą? Tai visiškai nesuprantami dalykai. Lygiai taip pat neaišku, kodėl, modernizuojant ūkį, reikalaujama pelno ar pajamų rodiklių didėjimo.

Argi negali būti kitų priežasčių, dėl kurių modernizuoju ūkį? Galbūt galvoju atsisakyti naudoti roundapą, gal mažinsiu chemikalų naudojimą, todėl man reikia visai kitos įrangos? Masiškai pereinama prie tarpinių kultūrų auginimo, kad pagerintume dirvožemį ir gal dėl to man reikia visai kitos technikos, o ne pelnui didinti.

Ūkininkai vis labiau užkraunami įvairiomis taisyklėmis ir įpareigojimais. Bet kodėl niekas nepagalvoja, kad ir ūkininką reikia kai kada apsaugoti nuo tam tikrų dalykų? Gal reikia priimti įstatymą, kuris reglamentuotų žemės savininko ir ūkininko santykius? Gal tai padėtų išvengti šantažo dėl žemės nuomos ir panašių dalykų. Abejoju, ar galime tvariai žiūrėti į atskirus laukus – kalkinti juos, remontuoti drenažo sistemą, jeigu nesame tikri, kad tą žemę galėsime dirbti ilgą laiką.  

Daug kalbama apie ekologinius ūkius, svajojama padvigubinti jų kiekį, dirbamus plotus. Tačiau ankstesnių metų patirtis rodo, kad visi stiprūs kažko stūmimai į priekį nieko gero neatnešė.  

Ekologiškai ūkininkauti turi tam subrendę ūkininkai, o ne tie, kuriuos vilioja didesnės išmokos, bet ne pati idėja. Jeigu kasmet ekologinių ūkių gretas papildytų ūkininkaujantys iš idėjos, galbūt išnyktų disbalansas tarp ekologinės produkcijos pasiūlos ir paklausos.

Ministras Kęstutis Navickas vienoje laidoje sakė, kad jam nerimą kelia apleista valstybinė žemė, kurią būtų galima atiduoti jauniesiems ūkininkams. Statistika galbūt rodo, kad yra daug apleistos žemės, bet iš tiesų tai yra maži ploteliai, dažniausiai atsiradę vietoje nugriuvusių fermų, apaugę krūmais palei upelius, kur 30 metų niekas gyvulių neganė. Ministre, nebandykite varyti jaunų žmonių į prapultį.

Paskutinius 8 metus aš vadinu tamsos metais, nes patiems geriausiems, tvariai ūkininkavusiems žemdirbiams, buvo mokamos pačios mažiausios išmokos. Nežinau, kodėl taip nutiko. Šiandien normalūs ūkiai gauna apie 125 Eur/ha tiesioginių išmokų, o sofos ūkininkai – 180-200 Eur/ha. Tiesioginės išmokos turi būti susietos ne su ūkio dydžiu, o su tuo, kaip ūkis atitinka tvaraus ūkininkavimo sampratą.

Yra daug dalykų, apie kuriuos vertėtų labai gerai pagalvoti. Ir kai kam visai nebūtina skirti papildomų pinigų, tik reikia kitaip sudėlioti visiems svarbius dalykus. Už tuos pačius pinigus galime nuveikti daug daugiau ir daug tvariau juos panaudoti.“

MŪ inf.