Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas dalijasi įžvalgomis apie Lietuvos žemės ūkio padėtį tarptautinėse rinkose. Pranešimą šia tema jis skaitė Žemės ūkio ministerijos konferencijoje „Dvidešimt Lietuvos kaimo ir žemės ūkio augimo metų“.

Pasaulinis kukurūzų, kviečių, miežių, sorgų, sojų, rapsų derlius ilgą laiką stabiliai augo, tačiau nuo 2016 m. šis augimas sustojo ties maždaug 3,8 t/ha riba. Iki šiol mums gana gerai sekėsi progresuoti ir patenkinti gyventojų maisto poreikį, nors jų vis daugėjo.

Pagrindiniai faktoriai, padėję užtikrinti šį augimą, buvo – augalų apsaugos priemonių revoliucija, trukusi kelis dešimtmečius ir padėjusi išsaugoti didelius derlius, taip pat: Amerikos žemynuose atsiradusios genetiškai modifikuotos veislės, atsparesnės sausroms (soja, kukurūzai), ir paskutinis – naujų žemės ūkio šalių (Argentina, Brazilija, Ukraina, Rusija) plėtra.

Ilga laiką pagrindinių kultūrų dirbamos žemės plotas pasaulyje sudarė 500 mln. ha, apie 2010 m. jis paaugo iki 600 mln. ha, o pastaraisiais metais nebesikeičia. Taigi, šie augimą lėmę faktoriai – jau praeitis, ir teks ieškoti naujų, nes dirbamos žemės ūkio plotai nebesiplečia, o žemės ūkio produktyvumą dar sumažins įsigalintys tvarumo strategijos reikalavimai, klimato kaitos sukelti nepalankūs gamtos reiškiniai. O žmonių skaičius ir toliau auga (prieš 20 metų žemėje gyveno 6,5 mlrd., dabar – daugiau kaip 8 mlrd. gyventojų).

Kokia situacija Lietuvoje? Žemės ūkio sektorius mūsų šalyje per pastarąjį dvidešimtmetį taip pat sėkmingai augo, o augalininkystėje pokyčiai buvo ypač dideli – pajamos šoktelėjo tris kartus. Taip pat tris kartus (nuo 651 mln. iki 2031 mln. Eur) augo ir bendroji pridėtinė vertė (BPV).

Kalbant apie sėkmingą Lietuvos ekonomiką įprasta minėti informacinių technologijų sritis, tačiau labai sėkmingai augo ir žemės ūkis. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės pridėtinės vertės dalis, išreikšta procentais, bendrojoje pridėtinėje vertėje lyginant su visais Lietuvos sektoriais nuo 2010 iki 2023 m. net padidėjo ir pastaraisiais metais svyruoja tarp 3,3 – 4,4 procento.

Kitų sėkmingų sektorių plėtra nesumažino šios proporcijos, ir žemės ūkis vaidina vis svarbesnį vaidmenį.

Pagrindinių kultūrų (kviečių, miežių, kvietrugių, rugių, avižų, pupų, žirnių ir rapsų) derlius taip pat stabiliai augo – nuo kiek daugiau kaip 3 mln. t 2010 m. iki 8 mln. t 2020-aisiais. Pastaraisiais metais kasmet užauginame apie 7 mln. tonų grūdų. Stabilūs ir deklaruojami pasėlių plotai – apie 1,7 mln. ha. Maždaug du trečdaliai – apie 5 mln. tonų – grūdų derliaus kasmet eksportuojama, kita dalis lieka mūsų šalies reikmėms ir perdirbti.

Keičiasi lietuviškų grūdų eksporto kryptys

Nuo 2010 m. eksportavome daugiau kaip 50 mln. t grūdų. Daugiausiai lietuviško derliaus iškeliavo į Saudo Arabiją, Nigeriją, Ispaniją, Iraną, Vokietiją, Turkiją, Pietų Afriką, Egiptą.

Lietuvos grūdų eksporto kryptys per pastaruosius du dešimtmečius gerokai pasikeitė. Jei 2010 m. daugiausiai lietuviškų grūdų eksportuota į Europą ir Artimuosius Rytus, tai 2023 m. eksporto kryptys, dėl agresyvaus Rusijos grūdų eksporto naudojimo kaip politinio įrankio užsienio politikoje, pasistūmė į vakarų pusę. Tad Turkiją ir Saudo Arabiją pakeitė naujos rinkos: Nigerija, Vokietija, Pietų Afrika, Marokas, Ispanija.

Su pirmais pardavimais žengiame ir į Šiaurės bei Pietų Amerikos žemynus (Meksiką, Kanadą, netolimoje ateityje, tikėtina, pasieksime Braziliją, Venesuelą ir JAV).

Tiesa, patekti į Amerikos rinkas nėra paprasta, o pagrindinė kliūtis – europietiški grūdai užteršti karantininių žolių sėklomis. Priežastis – Europoje daug griežtesni reikalavimai naudojamoms augalų apsaugos priemonėms, ir laikantis jų sudėtinga pasiekti Amerikos rinkoms tinkančios kokybės.

Sunkiai sekasi ne tik lietuviams eksportuotojams, dėl tos pačios minėtos priežasties apsigręžti ir grįžti atgal iš Amerikos žemyno teko ir Lenkijos, Vokietijos, kitų ES šalių laivams su grūdais. 

Kitose šalyse dėl rinkų tenka varžytis su pigesniais rusiškais grūdais. Lietuvos ūkininkai gali konkuruoti ir su Rusijos, ir su kitų šalių ūkininkais. Rusijos pagrindinis pranašumas – pigi valiuta. Lietuvoje į laivą pakrautų kviečių kaina – apie 195 Eur, Vokietijoje – 224, Centrinėje Rusijoje vidutiniškai – 189 (pietinėje – apie 175 eurai).

Tas pranašumas paradoksalus – Rusijos ekonomikos (rublio kurso) nuvertėjimas ūkininkui ar prekybininkui, eksportuojančiam savo grūdus, yra naudingas, jis tampa konkurencingesniu, nors realiai Rusijos rublio vertė per tuos 20 metų nusmuko, už 1 eurą buvo galima nusipirkti  25 rublius, o dabar – 100 rublių.

Akivaizdus Lietuvos pranašumas – mūsų grūdai auginami 50–200 km atstumu nuo uosto, o Rusijoje daugiau nei pusė eksportuojamų grūdų iki artimiausio uosto važiuoja 1 000–2 000 km iš Centrinės Rusijos ar Volgos regiono, tad jų logistika visada bus brangi.

Taip pat jų vietinis verslas ir valdžia siekia atsiimti savo dalį nuo išaugintų ir eksportuojamų grūdų derliaus, tai taip pat atsiliepia jų kainai. Jų valdžia išstūmė iš vietinės rinkos tarptautinius prekybininkus, dabar prasidėjo procesai ir su vietiniu verslu.

Prieš pora metų keturi stambiausi prekybininkai eksportavo apie 40 proc. grūdų, ateinantį sezoną prognozuojama eksporto dalis sudarys daugiau nei 70 proc. viso Rusijos eksporto. Perimama pagrindinė penkių Juodosios jūros uostų kontrolė, todėl smulkieji prekybininkai veržiasi į Baltijos šalių uostus, o mūsų šalies sprendimų priėmėjai kol kas nepriėmė jokių sprendimų, kad Rusijos grūdų tranzitas sustotų.

Mūsų šalies verslininkai pardavė savo verslus ar išėjo iš Rusijos rinkų su dideliais nuostoliais, o Susisiekimo ministerijai pavaldi įmonė „LTG Cargo“ pelnosi iš šalies agresorės grūdų pervežimo mūsų teritorijoje.

Užtektų netvirtinti rusams geležinkelio maršrutų užsakymų arba juos kardinaliai pabranginti ir viskas sustotų. Uždarius rusiškų grūdų tranzitą į mūsų uostus, labai padidintume savo ūkininkų konkurencingumą.

Dėl visų čia paminėtų priežasčių eksportuojami lietuviški grūdai yra nedaug brangesni nei pigiausių augintojų, ir daug konkurencingesni nei Vakarų šalių ūkininkų.

Perdirbame ir eksportuojame daugiausiai kviečių vienam gyventojui

Lietuviški grūdai ne tik eksportuojami, bet ir perdirbami mūsų šalyje. LGPPA vienijamos įmonės 2022 m. pagamino 1,64 mln. t produktų: pašarų; maisto produktų: miltų, makaronų, dribsnių, kruopų, sausų pusryčių; krakmolo, glitimo, sirupų; biodegalų, rapsų išspaudų, glicerolio. Apie pusė šių gaminių eksportuota. Toliau plečiamas vietinis perdirbimas, investuojama į naujas perdirbimo įmones, padėsiančias dar labiau didinti vietinį perdirbimą ir produktų eksportą.

Lietuva yra viena daugiausiai kviečių vienam žmogui eksportuojanti šalis. Pavyzdžiui, pagal kviečių eksportą, tenkantį vienam gyventojui (2022–2023 m. sezono duomenimis), Lietuva pirmauja pasaulyje, nes šis skaičius didesnis nei 1,2 t, o Latvijoje – 1,01, Kanadoje – 0,76, Rusijoje – 0,33, Lenkijoje – 0,12, JAV – 0,06 tonos.

Bet šį faktą skelbėme anksčiau, prie gerų derlių eksportas siekdavo ir 1,5 t gyventojui. Nauja tai, kad lygiai tą patį galima pasakyti ir apie vidinį kviečių perdirbimą bei vartojimą, tenkantį vienam gyventojui – Lietuva su beveik pusę tonos (0,45 t) taip pat pirmauja pasaulyje, palyginti: Latvijoje – 0,26 t, Kanadoje – 0,32, Rusijoje – 0,3 t, Lenkijoje – 0,22 t, JAV – 0,09 tonos.

Mes, lietuviai, esame laimingi žmonės. Esame maža tauta, bet didelė žemės ūkio šalis, nes turime daug dirbamos žemės, daugiau nei po 1 ha gyventojui (naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas – daugiau kaip 2,9 mln. ha), tai vienas didžiausių  žemės ūkiui tinkančių plotų gyventojui pasaulyje. Tai tikrai didelis potencialas, ir mes žinome, kur judėti toliau.