Basf A1 2024 07 01 Basf m1 2024 07 01
Nuomonė
Jūratė Dovydėnienė: „Kooperatyvai šiandien neturi derybinės galios“

Akademija (Kauno r.). Iš Vyriausybės sklinda raginimai pieno ūkiams kooperuotis, tačiau kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė sako, kad greitu metu gali nelikti, kam kooperuotis.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) visuotiniame susirinkime J. Dovydėnienės teirautasi, kokios yra ūkininkų, kooperatyvo narių nuotaikos? „Jie net ne pikti – jie jau abejingi“, – atsakė pieną superkančio kooperatyvo direktorė.

„Pieno centro“ vadovui Egidijui Simoniui pareiškus, kad kai kurios pieno perdirbimo įmonės po kelerių nuostolingų metų pernai pirmą kartą turėjo pelno, J. Dovydėnienė nepatikėjo. Pasak jos, nebuvo metų, kad jos neturėtų didesnio ar mažesnio pelno.

Bioversija 2024 07 09 m7

„Ir pažiūrėkime, kaip atrodo žemdirbys. Vienus metus (2022 m. – red. past.) turėjo pelno, tai dabar iš visų pakampių eskaluojama, kaip jie turėjo užsidirbti visam gyvenimui. Leiskime jiems pelningai padirbėti bent 5 metus. Juk negali galvoti apie investicijas, kai tik vieni metai iš 10 yra geri“, – kalbėjo J. Dovydėnienė.

Kupiškyje veikiančio kooperatyvo „Pieno puta“ vadovės išsakytos mintys LPGA susirinkime sulaukė pritarimo.

„Pieno gamintojams norint turėti derybinę galią, Lietuvoje reikia sukooperuoti mažiausiai 50 proc. pieno. Turime apie tai kalbėti garsiai, nes jeigu kažkas dar nori išgyventi, turi kooperuotis – kito kelio nėra. Bet vargu, ar taip bus, nes šiandien kooperatyvai neturi ką pasiūlyti pieno ūkiams. Derybinės galios mes neturime.

Kooperatyvams pieno supirkimo kaina mažėjo 3 mėn. iš eilės ir girdime, kad ji ir toliau mažės. Žinau, kodėl mušama kaina kooperatyvams – kai perdirbimo įmonei reikia greituoju būdu sumažinti žaliavos kainą, lengviausia tai padaryti su kooperatyvais. Juk tai gana dideli pieno kiekiai ir lengvos derybos – viena sutartis ir didžiausias kainos kritimas.

Derėtis atskirai su kiekvienu ūkininku juk sunkiau, jis bus nelaimingas, atsiras konkurencija ir pan., o kooperatyvui su viena sutartimi numuša kainą ir ramu, nesvarbu, kad pasekmės paliečia šimtus ūkininkų, kooperatyvo narių.

Sausį pieno kaina mums krito 0,5 ct/kg, vasarį – 1,5 ct/kg, kovą – 3 ct/kg, balandį, teko girdėti, irgi mažės 3 ct/kg – mums jau sakoma, kad pradėkite žiūrėti, kokia pieno kaina buvo prieš metus, o ji buvo 3–4 ct mažesnė. Taigi, kalbame apie 7–8 centų už kg pieno kritimą per 4 mėnesius! Tai yra tragedija. Bet pernai dar iš Vyriausybės girdėjome kažkokių pagalbos pažadų, o šiemet tokios kalbos išvis nėra.

Nereikia mums duoti, bet reikia leisti mums užsidirbti, tai nuolat sako ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis. Užsidirbti tiek, kad galėtume iš to išgyventi. Kai už pieną mokama adekvati kaina, niekas neprašo jokios paramos.

Pieno grandinėje kiekvienas žiūri, kaip išgyventi. Perdirbėjai, kai trūksta pinigų, mažina žaliavos pirkimo kainą. O kurią vietą sumažinti tai paskutinei, ūkininkų, grandžiai? Mes net negalvojame apie investicijas, tik kaip išgyventi.

Kooperatyvo „Pieno puta“ nariai yra smulkūs ir vidutiniai ūkiai, tokie yra dauguma šalies kooperatyvų. Mums sako – pasakykite, ko reikia, numatysime projektinių lėšų kooperatyvams.  Kooperatyvams to nereikia, nes tiesiog negalime pasiryžti eiti į projektus, nežinodami, ar turėsime ūkininkų. Kaip kooperatyvas gali investuoti, įsipareigoti, kai nežino, ar turės pieno? Aš jau dabar nežinau, kiek ūkių liks kooperatyve rudenį.

Norint išsaugoti kooperatyvus, reikia esminių pasiūlymų, kaip mums išgyventi. Reikia skatinti daug rimtesnėmis priemonėmis, negu tik skirti kooperuotam ūkininkui 30 Eur už karvę ir tai ne už kiekvieną. Niekas dėl tų 30 Eur nebėgs kooperuotis, kai kooperatyvas negali nieko daugiau pasiūlyti, ir kai jis visada yra ta pirmoji grandis, kuriam pirmiausia mažinama kaina. Tai didžiausia bėda.

Logistika kooperatyvams kainuoja vis daugiau – ūkių mažėja, dėl to jau kyla klausimas, ne kiek kooperatyvas mokės už pieną ūkininkui, bet ar apskritai pirks iš jo pieną, nes kartais važiuoti paimti jo tiesiog neapsimoka. Pavyzdžiui, Zarasų krašte karvių beveik nėra, mūsų maršrutas, kad surinktume pilną pienovežį pieno, yra 400 km. Tačiau ten yra jaunų žmonių, kurie ryžosi eiti į projektus ir investuoti. Tai kas bus, jeigu „Pieno puta“ pasakys, kad negali pirkti jų pieno arba gali mokėti tik tiek ar tiek? Kokioje situacijoje gali atsidurti tokie ūkiai, kai negalės vykdyti įsipareigojimų, nes niekas nevažiuos pas juos supirkti pieno? Tokių ir panašių problemų yra daug.

Dar vienas klausimas – nuo kokio kiekio karvių ūkis yra gyvybingas? Anksčiau buvo 50 karvių, dabar jau, regis, ir 100 karvių ne lygis. Tad valdžios atstovai turi labai atsakingai skatinti mažus ūkius eiti į projektus ir investuoti, kad nebūtų suteikta nepagrįstų vilčių.

Kai buvo gerų laikotarpių, ūkininkai ir su 10–15 karvių puikiai gyveno, vaikus į mokslus išleido, neprašę jokių paramų. Vadinasi, tie ūkiai gali gyventi, o bėdos yra kažkur kitur.

Jeigu norime turėti savų pieno produktų Lietuvoje, reikia gerų sprendimų čia ir dabar. Aišku, kad be teisingos kooperacijos niekur nenueisime. Ką daryti, kad kooperatyvai išsilaikytų ir pieno ūkiai neužsidarytų, turime visi gerai pagalvoti.“

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos