Kaunas. Kreditavimo rinkos pokyčiai gerokai sumažino ūkininkų galimybes gauti kreditus, tikina MB „Skaičiai žemdirbiams“ direktorius Ignas Jankauskas.

Pasak pašnekovo, jeigu ūkininkas dar nėra labai sėkmingas ir pažengęs, nes ūkininkauja vos kelerius metus, ir turi piniginių įsipareigojimų, jam gauti kreditą beveik neįmanoma.

„Nėra kredito įstaigos, kuri būtų linkusi kiek nors rizikuoti, kartu su ūkininku dirbti ir augti, pasiekti rezultatą“, – tikina I. Jankauskas.

Jis tai iš dalies siejasi su tuo, kad Žemės ūkio paskolų garantijų fondas buvo prijungtas prie bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGOS), kuri neseniai tapo ILTE.

Anksčiau Garantijų fondas ryždavosi rizikingesniems projektams, todėl šie klausimai išsispręsdavo. O štai dabar, pasak I. Jankausko, pamirštas garantijų sistemos tikslas – padėti gauti kreditą tiems, kuriems rinkos sąlygomis tai padaryti sekasi sunkiau.

„Dabar šis principas nebeveikia. ILTE taiko griežtesnes sąlygas nei kredito įstaiga. Pavyzdžiui, kredito įstaiga sutinka paskolinti pinigų 20 metų, bet ILTE garantuoti dvidešimčiai metų neketina“, – paaiškina pašnekovas.

Ilgesni garantijų laukimo terminai

Pasak pašnekovo, kol Garantijų fondas nebuvo prijungtas prie INVEGOS, ūkininkai sprendimo dėl garantijos suteikimo sulaukdavo per maždaug dvi savaites, o dabar tenka laukti porą mėnesių ar ilgiau.

„Įsivaizduokite – pasakai technikos pardavėjui, kad pinigų jam reikės laukti du mėnesius. (...) Tai ydinga praktika, kuri neigiamai veikia investicinę aplinką“, – neabejoja I. Jankauskas.

Pasak jo, su statybų projektais dar blogiau. Mat kol gaunamas sprendimas dėl garantijos suteikimo, gali ateiti šaltasis sezonas, o tai reiškia, kad ūkininkas gali pavėluoti su statybų terminais.

„Blogiausia, kad laukia du mėnesius ar ilgiau, bet nežino, kuo viskas baigsis. Galbūt gaus tokias sąlygas, kurių negalės įgyvendinti, o gal garantijos išvis negaus“, – pabrėžia pašnekovas.

Kreditavimo rinka centralizuojasi

„Labai centralizuojasi kreditų rinka. Kredito unijos jungiasi į centrines unijas. Viskas persikelia į Vilnių, Kauną, o didesni projektai net į Švediją, Norvegiją.

Be to, regionuose nelieka vadybininkų, kurie tiesiogiai dirba su ūkininkais, lieka tik elektroninis paraiškų teikimas. (...) Viskas tampa automatizuota, todėl kreditą gauti vis sunkiau“, – konstatuoja I. Jankauskas.

Pasak jo, taip tolstama nuo kredito gavėjų – dirbama ne su žmogumi, o su raudona arba žalia lempute, priklausomai nuo to, kuri užsidega suvedus duomenis. Mat pastaruoju metu į ūkininkus, turinčius kredito įrašą, dažniausiai numojama ranka net nepasidomint, kaip pas jį tas įrašas atsirado.

„Yra ir tokių atvejų, kai ūkininkas turi sukaupęs turto, bet dėl susvyravusių rinkų nesuvaldo pinigų srauto ir atsiduria sudėtingesnėje padėtyje. Tada jis niekam nėra įdomus. Kaip sakoma, jeigu vieną kartą susimovei – tavo bėdos“, – kreditavimo rinkos realybę atskleidžia I. Jankauskas.

Utopinės palūkanos

MB „Skaičiai žemdirbiams“ direktorius taip pat atkreipia dėmesį į rinką atėjusius kredituotojus, kurie „21 amžiuje taiko 1994 metų verslo principus“.

„Viskas vyksta maždaug taip – turto turinčiam ūkininkui suteikiamas kreditas su labai didele palūkanų norma. Pavyzdžiui, bankas siūlo 3,5–4,5 proc. palūkanas, bet kai kurie kredituotojai siūlo net 20–30 proc. siekiančias metines palūkanas.

Kreditas suteikiamas labai greitai, bet tokios palūkanos – ne šių laikų klausimas, nes maržos žemės ūkio sektoriuje gerokai kritusios. Pabaiga tokiu atveju dažniausiai būna prasta, nes neįmanoma sumokėti 20–30 proc. palūkanų. Tai – utopija, nes verslas nuo pasiskolintų pinigų uždirba 6–7 procentus“, – skaičius pateikia pašnekovas.

Tiesa, žemdirbiai dažnai patys susigundo greitais pinigais ir ne visada įvertina rizikas ar tikisi, kad susiklostys optimistinis derliaus, primilžio ir kainos scenarijus, kuris pastaruoju metu, pasak pašnekovo, yra gana retas.  

Kai kurie ūkiai užsidaro

I. Jankauskas neabejoja – kreditavimo rinkos pokyčiai prisideda ir prie ūkių bankrotų. Be to, jis vis dažniau pastebi skelbimų, kad parduodama žemės ūkio technika, nes ūkis likviduojamas.

„Manau, žmonės tiesiog pavargo. Gauti kreditą ir pagerinti savo finansinę padėtį yra sudėtinga. Reikia įdėti labai daug pastangų. Deja, pasiseka ne visiems, todėl kai kurie nusprendžia nebevargti ir pasirenka kitą kelią“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto, pasak jo, nereikėtų manyti, kad tai galioja tik smulkiems ūkiams. Su tuo susidurti gali bet kas, ypač tie žemdirbiai, kurie paskutiniu metu ryžosi didesnėms investicijoms ir ūkio plėtrai.