Kaunas. „Jeigu pavyktų sukurti daugiau aukštos pridėtinės vertės grūdų perdirbimo produktų, tai, manau, grūdininkystė gali išlikti viena iš perspektyviausių žemės ūkio šakų“, – apžvelgdamas situaciją šalies grūdininkystės sektoriuje portalui manoūkis.lt sako Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, Kėdainių r. ūkininkas Aušrys  MACIJAUSKAS.

Šiemet Lietuvoje užaugintas geresnis derlius negu per ankstesnius dvejus metus, didžioji grūdų dalis eksportuota. Nuolatos kalbama, kad žaliavų eksportas kuria palyginti mažą pridėtinę vertę. Kokių pokyčių per šiuos metus matote grūdininkystėje, kad toji pridėtinė vertė būtų didinama, kad didėtų ir augalininkystės ūkių pelningumas?

Diskusija, kaip didinti pridėtinę vertę žemės ūkyje ir augalininkystėje, yra sena. Mes apie tai nuolat kalbame. Matome, kad susiduriame su sunkumais. Gyvulininkystės sektorius, kuris lyg ir turėtų kurti didesnę vertę, didesnį pelningumą, nuolat traukiasi. Kiti specializuoti sektoriai, tokie kaip daržovių auginimas, sodininkystė, šiemet taip pat patiria didžiulių sukrėtimų, nes pasikeitė vartojimo poreikiai, vartotojų įpročiai. Praktiškai visi žemės ūkio sektoriai pergyvena krizinį laikotarpį.

Tie agrariniai sektoriai, kurie mūsų gamtinėmis sąlygomis, atrodo, turėtų būti pranašiausi, kaip gyvulininkystė, nuolat traukiasi, nepaisant visų pastangų, tiek ūkininkų, tiek ir valdžios. O kiti sektoriai susiduria su pridėtinės vertės kūrimo arba su eksporto sunkumais. Dėl visų paminėtų dalykų grūdų, kaip dar vis pelningos prekės, auginimo plotai Lietuvoje kasmet didėja. Galbūt nebe taip sparčiai, kaip seniau, bet vis tiek grūdininkystė dar plečiasi.

Aišku, eksportuoti grūdus kaip žaliavą valstybei nėra labai naudinga, nors mūsų šalies žemės ūkyje grūdų sektorius pagal eksporto apimtis užima didžiausią dalį. Viena išeičių galėtų būti grūdų perdirbimas ir jau pagamintų produktų eksportas. Apie taip pradedame vis daugiau diskutuoti.

Matau ambiciją ir Vyriausybės programoje pasiekti proveržį šia kryptimi. Atsiranda ir ūkininkų supratimas, kad grūdų perdirbimas yra vienintelė išeitis, padėsianti atlaikyti konkurencinę kovą su kitų šalių grūdininkais. Tikimės, kad per artimiausius kelerius metus šalyje tikrai atsiras naujos grūdų perdirbimo įmonės, kurios gamins inovatyvius produktus.

Kokie tai galėtų būti produktai?

Mes Lietuvoje turime vieną pavyzdį, kai iš grūdų gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai. Tai Panevėžyje veikianti įmonė „Amilina“, kurioje vykdomas vadinamasis giluminis grūdų perdirbimas, iš jų gaunant įvairiausius produktus. Panašių įmonių Lietuvoje reikėtų daugiau.

Pirmiausiai, manau, turėtume kalbėti apie iš grūdų išgaunamus baltymus, nes pasaulyje yra jų trūkumas. ES, tame tarpe ir Lietuva, neišsiverčiame be baltymų importo (sojos rupinių ir pan.) iš kitų valstybių, daugiausiai iš JAV ir Pietų Amerikos. Šį importą galėtume pakeisti baltymais, išgaunamas iš vietoje užaugintų įvairių rūšių grūdų ir ankštinių. Technologijų, kaip išgryninti baltymus, yra.

Taip pat matome, kad toliau galėtų vykti didesnė biodegalų, kuriems reikia augalinės žaliavos, gamybos plėtra. Šioje vietoje mes esame konkurencingi. Mūsų pramonė iki šiol sėkmingai gamina ir eksportuoja biodegalus. Aišku, pastaruoju metu šiam sektoriui didžiulį spaudimą daro palmių aliejus. Tikimės, kad ES bus priimtas ryžtingas sprendimas atsisakyti palmių aliejaus tiek biodegalų, tiek maisto pramonėje, nes tokio dalyko kaip tvarus palmių aliejus nėra. Alyvpalmių plotai plečiami kertant atogrąžų miškus.

Be to, galimas šiaudų perdirbimas. Šioje srityje gerą pavyzdį parodė rumunai - Rumunijoje pradėjo veikti šiaudų giluminio perdirbimo įmonė. Iš šiaudų išimant vertingas dalis, o likusią masę grąžinant į laukus nebūtų daroma didelė žala dirvoms.

Bioenergetikos vystymas (biometano gamyba) irgi galėtų būti viena iš augalininkystės pridėtinių verčių.

Kas, jūsų nuomone, galėtų steigti tokias gamyklas, iš grūdų kuriančias aukštos pridėtinės vertės produkciją? Ar tai būtų stambus privatus verslas, ar gal grūdininkų kooperatyvai?

Taip, gali būti ir verslas, ir kooperatyvai. Tačiau tai yra labai imlūs investicijoms ir labai rizikingi projektai. Todėl tokioms investicijoms reikia tikrai didelės ES ir valstybės paramos. Jeigu tokie projektai būtų ne tokie rizikingi, būtų garantuotas pelnas, jų jau būtų ne vienas įgyvendintas.

Žaliavų yra, kodėl gi jų neperdirbus? Tačiau tai didžiulės rizikos ir investicijos, kurios būtų skaičiuojamos šimtais milijonų eurų. Tokių gamyklų technologijos inovatyvios, labai brangios. Pavienis verslininkas ar grūdų kooperatyvas tikrai tokių investicijų padaryti negalėtų, nors ir būtų atitinkama parama. Matau, kad galbūt pavyktų sukurti privataus verslo ir ūkininkų kooperatyvų bei valstybės susivienijimą, kuris leistų padarytą tą proveržį...

Netolimoje ateityje iš ES rinkos buvo išimta nemaža dalis cheminių pesticidų. Tai yra ir viena iš ES žaliojo kurso temų. Kaip manote, kokių pokyčių privalės imtis augalininkystės ūkiai, kad nesumažėtų pasėlių derlingumas, o kartu ir pajamos?

Kalbant apie žaliąjį kursą ir ES siekius smarkiai sumažinti pesticidų naudojimą, pirmiausiai reikėtų apsispręsti, kokį chemijos kiekį imsime atskaitos tašku. Strategijoje numatyta, kad bendrai ES pusė pesticidų turėtų būti išimta iš rinkos. Tačiau reikia nepamiršti, kad Lietuvoje registruota ir naudojama gerokai mažiau pesticidų negu kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Mes siūloma tą nuostatą kiekvienai valstybei taikyti atskirai.

Jeigu Lietuva turi vieną trumpiausių pesticidų sąrašų ES, tai dar pusės jų netekimas būtų mums tikrai labai skausmingas.

Kita vertus, sumažinus pesticidų pasirinkimą, reikėtų investuoti į išmaniąją augalų apsaugos techniką, kuri leistų su mažesniu chemijos kiekiu pasiekti norimą rezultatą. Bet tam turi būti pritaikytos išmaniosios technologijos. Jų jau yra, jos toliau intensyviai kuriamos, tikimės, kad per 2-3 metus atsiras purkštuvai, kurie atpažįsta piktžoles, ir pesticidai bus naudojami labai preciziškai.

Bet tam vėlgi reikia numatyti atitinkamas investicijas. Išmani technika kainuoja šimtus tūkstančių eurų. Didieji ūkiai, agroverslo įmonės prie naujovių prisitaikys, nors ir jiems reikės paramos.

Tad reikėtų nepamiršti, kad visiems ES strategijų pokyčiams labiausiai pažeidžiami yra maži ūkiai. Priimant sprendimus, reikia pagalvoti, o kaip prie jų prisitaikys smulkūs ūkiai. Bet kažkodėl tokių diskusijų yra vengiama.  

Žvelgiant į ateitį, kokias matote grūdų auginimo perspektyvas?

Manau, kad grūdininkystė Lietuvoje tikrai bus viena pagrindinių žemės ūkio krypčių. Tikėtina, kad dėl naujų veislių didės pasėlių derlingumai.

Tiesa, bendras javų plotas, ko gero, nebedidės. Matyt, ilgainiui grūdai nebebus auginami tam mažai tinkamose mažo našumo žemėse (ten tikrai reikės pasirinkti kažkokią kitą kryptį), o grūdininkystė  koncentruosis derlingiausiuose šalies regionuose. Jeigu pavyktų sukurti daugiau aukštos pridėtinės vertės grūdų perdirbimo produktų, tai, manau, grūdininkystė gali išlikti viena iš perspektyviausių žemės ūkio šakų.

MŪ inf.