Kaunas. Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius ką tik baigė trejų metų vicepirmininko kadenciją Europos Sąjungos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijoje (COGECA) ir toliau tęsia darbą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete.

Paprašėme M. Maciulevičiaus pasidalyti įžvalgomis, kaip mūsų šalies žemdirbių kooperatyvai atrodo bendrame ES kontekste ir kas laukia žemės ūkio sektoriaus artimoje ateityje.

Ar įžvelgiate mūsų žemdirbių kooperavimosi pažangą?

Pažanga yra akivaizdi. Trejus metus buvau COGECA vicepirmininku ir gerai matau, kad per paskutinį dešimtmetį įvyko didžiulis kokybinis lūžis kalbant apie kooperaciją Lietuvoje. Esame padarę tikrą šuolį ir kooperacijos srityje artėjame prie kitų Europos šalių. Nepamirškime fakto, kad didieji Vakarų Europos kooperatyvai skaičiuoja šimtametę istoriją, o mes sugebėjome tai padaryti per pastaruosius 10 metų.

Chrestomatinis pavyzdys – pienininkų kooperatyvas „Pienas LT“: fabrikas, pastatytas susikooperavusių žemdirbių, įdiegė inovatyvias technologijas, gamina paklausią produkciją, didina gamybos apimtis ir jau surado daug svarbių rinkų. Didelį kokybinį šuolį padarė ir grūdininkų kooperatyvai.

Būtina suprasti, kad turime pereiti nuo žaliavos (grūdų) eksporto prie aukštos pridėtinės vertės inovatyvių produktų gamybos. Grūdą išskaidžius į tam tikrus elementus, gaunama didžiausia pridėtinė vertė. Geras tokios gamybos pavyzdys – įmonė „Roquette Amilina“, gaminanti pasaulinėse rinkose itin vertinamą gyvąjį kviečių glitimą maisto ir pašarų pramonei. Vis daugiau žmonių renkasi gyventi sveikai ir valgo daugiau augalinės kilmės baltymų. Šiuo požiūriu augintojų dėmesį turėtų labiau patraukti žirniai, pupos ir kiti baltyminiai augalai.

Vadinasi, ateitis priklauso perdirbimui, o ne žaliavų eksportui?

Akivaizdžiau negu akivaizdu, kad vien grūdų eksportas yra kelias į niekur. Jau dabar Ukrainos ir Rusijos grūdų augintojai yra labai stiprūs ir jie dar labiau stiprės. Esame nedidelė šalis, neužteršta, turime tam tikrų klimatinių privalumų, ir tai galime išnaudoti aukščiausiai pridėtinei vertei kurti. Tai vienintelis kelias, kuris garantuos mūsų ūkininkų išlikimą ir jų gebėjimą konkuruoti naujose globaliose rinkose. Kuo greičiau suvoksime, kad nesame patys didžiausi grūdų augintojai ir pradėsime ieškoti unikalių rinkų aukštos kokybės produktams, tuo bus geriau.

Masto ekonomika visada svarbu, bet be masto dar yra išmintis. Turėtume kelti sau tikslą užkariauti ne visos Kinijos rinką, o turtingų kinų, vadinamosios „grietinėlės“ rinką.

Komitete daug dėmesio skiriate klimato kaitos problemoms gvildenti?

Kaip šalis narė įsipareigojome neutralų poveikį klimatui pasiekti iki 2050 metų. Žemės ūkis skleidžia nemažą taršos dalį. Metanas iš esmės sudaro nepageidaujamą atmosferos sluoksnį, tarsi plėvelė sukuriantį šiltnamio efektą. Didžiausi metano dujų skleidėjai yra gyvulininkystės ūkiai.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime atsisakyti gyvulininkystės. Gyvulininkystė yra prioritetinė mūsų ūkio šaka ir tokia turi likti. Tik turime išmokti tvarkytis su mėšlu. Vargu ar turime kitą alternatyvą metano dujoms mažinti be biodujų jėgainių, o tam reikia iš esmės pakeisti infrastruktūrą.

Danijoje, Belgijoje, Olandijoje ir kitose Europos šalyse jau senokai egzistuoja pusiau kooperatinės, kelių dešimčių ūkininkų valdomos biodujų jėgainės, nes neracionalu jas statyti kiekviename ūkyje. Į tokias regionines biodujų jėgaines žemdirbiai veža mėšlą, čia anaerobiniu būdu iš jo šalinamas metanas ir gaminamas kompostas. Taip galėtų būti ir Lietuvoje.

Visą interviu skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ sausio mėnesio numeryje.

MŪ inf.