„Pastebima tendencija, kad žemės ūkyje didėja paklausa aukštos kvalifikacijos, naujų profesijų darbuotojų, tačiau kaimo administravimo gebėjimai šalyje tik formuojasi“, – teigia VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos fakulteto doc. dr. Lina MARCINKEVIČIŪTĖ:

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie darbuotojų motyvavimo priemonių kompleksinį naudojimą, todėl praktinis požiūris į darbuotojų motyvavimą žemės ūkyje tampa vis aktualesnis.

Vykdant darbuotojų motyvacijos ir motyvavimo tyrimus žemės ūkio sektoriuje pastarąjį dešimtmetį, nustatyta, kad dominuoja darbas su viduriniu išsilavinimu – 34 proc., vidurinis su profesine kvalifikacija – 30 proc., o aukštasis universitetinis sudaro tik 4 proc. Praktikoje pastebima, kad darbuotojams, turintiems nepakankamą išsilavinimą, sudėtingiau rasti kvalifikuotą darbą, nebent darbuotojas yra išdirbęs ilgą laiką vienoje ūkio sferoje ir turi praktinės patirties.

Apklausos duomenys parodė, kad 39 proc. žemės ūkio sektoriaus darbuotojų turi žemės ūkio kvalifikaciją (agronomija, mechanika), kuri atitinka darbą, pagal įgytą specialybę ar iš dalies atitinka darbą (32 proc.), t. y. dirba ne pagal specialybę, bet tokio pobūdžio darbas patinka. Trečioji dalis atsakiusiųjų (16 proc.) dirba ne pagal specialybę, jiems darbas neteikia malonumo, dirba, nes yra sunku susirasti kitą darbą.

Analizuojant darbuotojų darbo motyvus, pirmenybė buvo teikiama darbo užmokesčiui (80 proc.), įtampos nebuvimui (5 proc.), 10 proc. – galimybei naudoti profesinius gebėjimus ir 5 proc. – kolektyvui.

Šiandien pragyvenimo lygis lyginant su 2–3 metų laikotarpiu pastebimai auga, tačiau rūpesčių jis kelia ne vienam. Susidūrus su materialinėmis problemomis, aktualiausiu darbo motyvu vis dėlto lieka darbo užmokestis. Iš tyrimo atsakymų sužinota, kad ŽŪB darbininkų darbo užmokesčiui didžiausią įtaką daro sezoniškumas. Didžiausią nepriteklių kaimo žmonės patiria pirmąjį metų pusmetį, kai pajamų iš žemės ūkio lyginamoji dalis ženkliai sumažėja.

Tyrimo rezultatų duomenimis, galima akcentuoti, kad žemės ūkio darbuotojai, turintys skirtingą išsilavinimą, skirtingai vertina ir motyvavimo priemones. Respondentai, turintys vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, labiausiai išskyrė (24 proc.) materialines priemones, tačiau nepatenkinti (13 proc.) psichologinėmis priemonėmis. Turintieji vidurinį išsilavinimą vertino psichologines priemones teigiamai (14 proc.), o materialines priemones įvertino neigiamai (17 proc.). Toks respondentų neapsisprendimas ir priemonių vertinimo pasiskirstymas patvirtina tikimybę, kad psichologinės priemonės žemės ūkio sektoriuje yra nereikšmingos arba jos iš viso nėra naudojamos.

Galima teigti, kad žemės ūkio organizacijose vis dar toleruojamas požiūris, jog vienintelis darbo skatinamasis veiksnys turi būti pinigai, yra labai paviršutiniškas ir neatitinka stiprios ekonomikos šalių vadybos teorijos ir praktikos.

Tiriant darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo aspektus, nustatyta, kad tik 18 proc. respondentų dalyvauja specializuotuose mokymo kursuose, seminaruose ir dalykinėse konferencijose. Likusių respondentų nesuinteresuotumą kvalifikacijos tobulinimu, būtų galima paaiškinti per mažu darbo užmokesčiu, nes darbuotojai negali tobulintis gaudami minimalias pajamas. Antrąja priežastimi galima būtų įvardinti iš praeities susiformavusį požiūrį apie kvalifikaciją, kai profesionalumo siekimas, jei ir buvo aktualus, bet visai negyvenimiškai būtinas reikalas.

Analizuojant darbuotojų reikalingiausius asmeninius bruožus, žemės ūkio organizacijų vadovai tyrimo metu įvardijo sąžiningumą ir atsakomybę. Tai paaiškinama atliekamo darbo specifika. Kadangi organizacijų pagrindinė veikla yra žemės ūkio kultūrų auginimas, todėl nuo darbuotojų sąžiningumo auginant, rūšiuojant ir transportuojant žemės ūkio produkciją, gaunamos organizacijos pajamos.

Žemdirbiškos profesijos niekuomet nepasižymėjo savo dideliu populiarumu, nes nedidelė šios profesijos žmonių dalis orientuota į aukštesnio lygio poreikių tenkinimą, kai savo profesine veikla siekiama ne tik užsitikrinti sau pragyvenimą, bet kartu saugoti ir puoselėti nacionalines etnokultūrines kaimo vertybes, gamtą, ūkio ar bendrovės dirbančiųjų sveikatą, jų socialinį saugumą.

Analizuojant žemės ūkio sektoriuje dirbančiųjų požiūrius, nustatyta, kad 67 proc. stengiasi gerai dirbti ir norėtų būti pervesti į geriau apmokamą darbą. Šis faktas įrodo, kad darbuotojų našumo didinimas, susietas su darbo užmokesčiu, yra pagrindinė priemonė. Motyvuojant netinkamai galima sulaukti atvirkštinio rezultato – žmogus dirbs ne geriau, o blogiau. 95 proc. respondentų nurodė, kad jokie paskatinimai organizacijose netaikomi.

Galima pastebėti, kad neesant paskatų, reikalavimai darbuotojams yra neveiklūs. Tiesa, socialinių garantijų išnykimas, bedarbystės didėjimas šalyje priverčia žmones labiau branginti savo darbo vietą, tačiau toli gražu ne kiekvienas gali sau leisti ramiai ir rimtai dirbti tiesioginį darbą, negalvodamas apie tai, kur ir kaip galima pelningiau parduoti savo gebėjimus.

Tyrimo metu žemės ūkio sektoriaus darbuotojai įvardijo ir pagrindines nepasitenkinimo darbu priežastis, kurios trukdo efektyviam darbui: rūpi savo ūkyje neatlikti darbai (28 proc.), darbe per didelis fizinis krūvis (21 proc.), nedidelis darbo atlygis (11 proc.), trūksta sutarimo su bendradarbiais (9 proc.), trūkumas žinių apie techniką, su kuria tenka dirbti (36 proc.).

Galima teigti, kad žemės ūkio darbuotojų įvardintos nepasitenkinimo darbu priežastys, kaip motyvavimo sistemos nebuvimas, kenksmingos darbo sąlygos ir t. t., inicijuoja demotyvacijos pasekmes: norą keisti darbą (26 proc.), prastą psichologinį klimatą (19 proc.), blogai atliekamą darbą (21 proc.), pravaikštas (16 proc.), atsakomybės vengimą už blogai atliktą darbą ar sugadintą techniką (15 proc.).

Apibendrinant žemės ūkio sektoriaus darbuotojų motyvavimo tyrimą, galima teigti, kad dauguma darbuotojų vertina savo darbo vietą ir galimybę atlikti jį gerai. Įvardintos nepasitenkinimo priežastys tokios, kaip motyvavimo sistemos nebuvimas, sudėtingos darbo sąlygos ir kt. Darbuotojai mano, kad efektyviam darbui trukdo savame ūkyje neatlikti darbai, per didelis fizinis krūvis, mažas darbo užmokestis ir pan. Šios nepasitenkinimo darbu priežastys inicijuoja demotyvacijos pasekmes, tokias kaip, norą pakeisti darbą, prastą psichologinį klimatą, blogai atliekamą darbą, pravaikštas, atsakomybės vengimą už blogai atliktą darbą ar sugadintą techniką ir kt.

Žmonės ateidami dirbti į žemės ūkio organizaciją turi savo poreikius ir tikisi juos patenkinti. Tuo tarpu vadovai, priimdami darbuotojus, tikisi patenkinti žemės ūkio organizacijos iškeltus tikslus. Skirtingi darbuotojo ir vadovo norai, lūkesčiai jungia bendram tikslui – patenkinti savo poreikius. Todėl tenka pastebėti, kad būnant vadovu savo darbuotojams nesuteiksite geros motyvacijos vien kartodamas žodžius „Savo darbą atlikite kuo puikiau!”. Reikia pasitelkti įvairias motyvavimo formas, kurios, suderintos tarpusavyje, taptų sistema ar modeliu.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ gruodžio numeryje