Kėdainiai. Nežinia dėl ateities, nerimas dėl savo ir darbuotojų sveikatos, nuogąstavimai dėl galimo tiekimo grandinių trūkinėjimo – visas šias nerimastingas mintis teko užgniaužti ir kibti į darbus.

Apie žemdirbių susitelkimą ir gebėjimą sunkmečiu nepulti į paniką kalbamės su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Virmantu IVANAUSKU.

Kaip vyko žemės ūkio gamyba pandemijos sąlygomis? Gal esant tokiai neeilinei situacijai ūkininkai sulaukia daugiau valdžios dėmesio ir paramos?

Šio pavasario sėja, sakyčiau, buvo netgi kažkuo lengvesnė, ramesnė, nes darbų netrukdė besidubliuojantys biurokratinių įstaigų patikrinimai, nevyko jokie mokymai, testavimai. Tai žemdirbiams leido susikaupti ties pavasario darbais. Apskritai pastebėjau, kad žemdirbiai šiuo metu daugiau susikaupę, labiau susitelkę.

O išskirtinio valdžios dėmesio nepajutome. Labiau buvo justi bendras Vyriausybės keliamas stresas dėl konkrečių pagalbos priemonių ir konkretaus plano nebuvimo. Juk mes visi esame susiję, įvyksta grandininė reakcija, sukeliamas stresas darbuotojams, tiekėjams, klientams, atsiranda tiekėjų nepasitikėjimas, prašoma atsiskaityti į priekį.

Kokios konkrečios pagalbos ūkininkams reikėtų?

Labai svarbu, kad valdžia užtikrintų stabilią situaciją žemės ūkyje, kad būtų suvienodintos sąlygos su kaimyninėmis šalimis, neišskiriant nė vieno sektoriaus. Ir tai jau reikėjo seniai padaryti, nepriklausomai nuo pandemijos.

Pandemija lėmė eksporto sumažėjimą, todėl labai svarbu ieškoti būdų, kad šalies rinkoje būtų kuo mažiau tokios pačios kitų šalių žemės ūkio produkcijos, kurios mūsų ūkininkai ir gamintojai rinkai tiekia užtenkamai.

Kadangi kaimyninėse šalyse žemės ūkio produkcija yra gerokai stipriau subsidijuojama iš vietinio biudžeto bei ES, manau, kad dar vakar nepadarytą žingsnį dėl PVM sumažinimo daržovėms, mėsai, pienui ir kitiems maisto produktams būtina žengti dabar. Laikas prisiminti ir iki 15 procentų sumažintą Kaimo plėtros programos (KPP) bendrojo finansavimo dalį. Tai ES reglamente numatyta minimali suma. Manau, kad KPP bendrajam finansavimui būtina skirti mažiausiai 25 proc. nacionalinių lėšų.

Daugelis įmonių skundžiasi kritusia apyvarta, o kaip verčiasi ūkiai? Ar įmanomos investicijos, ar šiuo laiku apie atnaujinimus tenka pamiršti?

Sakyti, kad ūkininkų santykis su bankais iš esmės nėra pakitęs, niekaip negalima. Bankai jau su didesne rizika žiūri į žemės ūkį, ypač į pieno sektorių. Sugriežtinti kreditavimo reikalavimai. Tačiau ši tendencija stebima pastaruosius trejus metus, kai žemės ūkį nualino liūtys, sausros. Pandemija šią nepalankią situaciją dar labiau paaštrino.

Kalbant apie investicinių projektų tvarką ir reikalavimus, tai diskusijos vyksta, tačiau labai sunkiai skinamės kelią, kad būtų supaprastinti biurokratiniai reikalavimai. Su nostalgija prisimename populiarius supaprastintus investicinius projektus.

Žemės ūkyje labai svarbios stabilios investicijos, žemės ūkio technikos atnaujinimas, kitų šiuolaikinių technikos priemonių įsigijimas ir naujų technologijų taikymas. Šiuo metu sunku nusakyti tikrąsias produkcijos kainas, vaizdas miglotas, nors kainų kritimas yra akivaizdus, tad ūkininkams sunku planuoti investicijas ir prognozuoti situaciją pasibaigus pandemijai. Be to, mes šiandien juk nežinome, ar bus palaikomas atsinaujinančių kuro rūšių naudojimas, ar išliks CO₂ mažinimo direktyvos, ar išliks žalinimo programos. Kiekvieną dieną girdime tik apie lėšų perskirstymą Lietuvos ir ES biudžetuose. Todėl pasikartosiu, kad dabar ypač svarbu žemės ūkio politikos stabilumas.

Pabandykite paprognozuoti, kaip gyvens kaimas po krizės: gal padaugės jaunimo? Gal šis nelengvas laikotarpis atsijos stipresnius ir silpnesnius ūkius ir išliks tik gyvybingiausi?

Kėdainių krašte ūkių struktūra yra gana stabili ir nemanau, kad per artimiausius kelerius metus įvyks didelė kaita. Taip pat nemanau, kad po pandemijos bus ryškių kaimo gyvenimo permainų. Tai tiesiog per trumpas laikas, kad įvyktų kardinalūs pokyčiai. Spėju tik viena: kuo ilgiau tęsis pandemija, tuo svarbesnis darysis žemės ūkio sektorius.

Pandemijos akivaizdoje išryškėjo žemės ūkio svarba šalies nacionaliniam saugumui ir ekonominiam stabilumui. Visais laikais per sunkmetį buvo svarbiausia turėti savo maisto. Šalis privalo apsirūpinti vietine produkcija, taip pat labai svarbu turėti ne vien savo grūdų, bet ir kitų maisto produktų rezervus.

Kaimo išlikimo klausimo aktualumas atsirado ne šiandien ir ne vakar. Tai įsisenėjusi problema, kurios pandemija ir sugrįžę namo emigrantai tikrai neišspręs. Kaimas nyksta, nes Lietuvoje daug metų nėra nuoseklios regioninės politikos.

Visą interviu skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ birželio mėnesio numeryje

MŪ inf.