Pieno supirkimo kainos krenta rekordiškai – šių metų sausį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo net 12 proc. mažesnė, palyginti su praėjusiu mėnesiu, ir sudarė 443,75 Eur/t.

Sausį ir kovą ūkininkai už litrą pieno gavo mažiau nei 35 centus, o prekybos centruose litras pieno kainavo pusantro euro. Vasarį supirkimo kaina krito dar 4 procentais. Vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje net apie 40 proc. mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį.

Ūkininkai vos suduria galą su galu dėl smarkiai kritusių pieno supirkimo kainų, išbrangusių energijos išteklių ir pašarų. Krizinė situacija reikalauja neeilinių sprendimų kuo skubiau, tačiau Žemės ūkio ministerija tik pradėjo kalbėtis su Europos Komisaru Januszʼu Wojciechowskiʼiu (Janušu Voicechovskiu), atsakingu už žemės ūkį ir kaimo plėtrą.

Briuselyje siekiama išsiderėti pinigų Lietuvos ir Latvijos ūkininkams, nes ministrė pirmininkė neranda papildomų lėšų valstybės biudžete, kad išsaugotų šalies pieno sektorių. Negana to, premjerė apkaltino protestuojančius žemdirbius, kad pastarieji su valdžia konstruktyviai nediskutuoja, nes esą daug ūkininkų yra vietos politikai.

Susidaro įspūdis, kad valdžia, susidūrusi su pieno krize, kaip strutis slepia galvą smėlyje ir tikisi, jog ši sudėtinga situacija išsispręs savaime. Vertinant, kaip valdžia „tvarkosi“ su neeiline pienininkystės situacija, galima daryti prielaidą, kad jai nerūpi pieno sektoriaus ateitis ir siekiama, jog ši verslo šaka Lietuvoje išnyktų.

Kooperatyvų ir rizikos valdymo fondas neatsiras vien spragtelėjus pirštais

Vyriausybė ir žemės ūkio ministras tikina, kad pieno krizę būtų galima išspręsti, jei pieno ūkiai kooperatųsi. Dauguma vyresnių ūkininkų su siaubu prisimena laikus, kai jų seneliai ir tėvai prievarta suvaryti į kolūkius, nes norėta žemės ūkį stambinti. Įrodyta, kad priverstinė kolektyvizacija turėjo itin neigiamų padarinių valstiečiams – dauguma priverstinai dirbusių žmonių negavo pinigų už darbą, labai mažėjo grūdinių kultūrų derlius, vyravo menkas įsitraukimas į darbą. Pasirodo, dabartinė valdžia, praėjus daugiau nei 70 metų, vėl priverstinai nori nepriklausomus pieno ūkius suvaryti į kooperatyvus.

Ūkininkai per savaitę ar mėnesį nesusiburs į kooperatyvus, nes tam reikia gerokai daugiau laiko. Pieno gamintojų ir kitų ūkininkų požiūrį į kooperatyvus galima pakeisti, jei jie matys realius pelningai veikiančių kooperatyvų pavyzdžius. Vargu, ar vien ministrės pirmininkės ir žemės ūkio ministro raginimai paskatins ūkininkus kooperuotis, nes jie negali būti tikri, kad tai realiai padėtų išsaugoti pieno ūkius.

Prie Seimo protesto prisidėjo ir nemažai pieno gamintojų kooperatyvų atstovų. Ir vilniečiams pieną nemokamai dalijo pieno gamintojų kooperatyvas – tai rodo, kad net ir kooperacija pieno gamintojų neapsaugo nuo to, kas šiandien vyksta Lietuvos pieno sektoriuje.

Kooperatyvai negali garantuoti, kad ūkininko pienas bus supirktas brangiau. Kooperuotis finansiškai apsimokėtų tokiu atveju, jei kooperuoti pieno gamintojai turėtų savo perdirbimą. Tokiu atveju pieno gaminimo grandinė sutrumpėtų, nes nereikėtų perdirbėjų iš šalies, o tai leistų užtikrinti didesnes ūkininkų pajamas.

Labai gaila, kad šiandien tokios gamybos šalyje yra tik apie 15 proc. ir didžiausia tokios rinkos dalis tenka „Pienas LT“. Visgi nebūčiau linkęs dėl šios situacijos kaltinti ūkininkų – net keletas nedidelių pieno gamintojų kooperatyvų bandė organizuoti žaliavinio pieno perdirbimą, deja, pastangos žlugo.

Kitas klausimas – ar verta ūkininkams jungtis į kooperatyvus, kai stambiems pieno tiekėjams, parduodantiems daugiau kaip 40 t žalio pieno per mėnesį, pieno supirkimo kaina sausį taip pat sumažėjo 13 proc., palyginti su gruodžiu? Kaina krito tiek stambiems, tiek smulkiems ūkininkams, o gamybos sąnaudos taip pat išaugo visiems.

Iš dalies rizikos fondai ūkininkams, kurie veikia kooperatyvuose, padėtų apsaugoti finansus ir nedirbti nuostolingai. Tokių fondų įkūrimas leistų stabilizuoti ūkininkų pajamas, nes kriziniais laikotarpiais amortizuotų atsiradusius nuostolius.

Šiandien pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos įstatymus rizikos fondą gali įkurti ne mažiau kaip 5 žemės ūkio veiklos subjektai. Tokiu atveju fondui įmokas mokėtų pats ūkininkas, o kompensuojant jo įmokų ir pajamų praradimus iki 70 proc. padengtų valstybė.

Vis dėlto, nors pienininkai ir perdirbėjai sutinka, kad rizikos fondas reikalingas, jam įkurti prireiktų kelių ir daugiau metų, o sprendimų pieno krizei reikia čia ir dabar. Be to, stebint, kas Lietuvoje vyksta su pensijų fondų reforma, galima numanyti, kad ūkininkai nepatikliai pasitiktų šią idėją.

Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija vėluoja su sprendimais

Pieno supirkimo kainos drastiškai pradėjo mažėti jau pernai, tačiau Žemės ūkio ministerija atsibudo tik neseniai ir numatė pieno gamintojams skirti 8 mln. eurų. Svarbu paminėti, kad Vyriausybė šiemet nurėžė 24 mln. Eur, kurie turėjo pieno sektorių pasiekti kaip pereinamojo laikotarpio nacionalinė parama. Kitaip tariant, nurėžė 24 mln. Eur paramos, ir pasiūlė jos vos trečdalį.

Pretenduoti į tokią finansinę paramą galėtų tik tie ūkiai, kurių parduodamo natūralaus pieno pirmojo šių metų ketvirčio vidutinė kaina yra mažesnė nei 35 centai už litrą. Skaičiuojama, kad pieno gamintojai už karvę galėtų gauti 87 Eur, o kooperatyvo nariai – vos 9 Eur daugiau.

Ekologiško pieno gamintojai gūžčioja pečiais – panašu, kad jų ši parama nepasieks. Veikiausiai nepasieks ir sąžiningų pieno gamintojų kooperatyvų narių – nes kai kurie kooperatyvai, gelbėdami bėdon patekusius ūkininkus, už pieną mokėjo papildomus priedus iš kooperatyvo santaupų, viršydami 35 centų ribą.

Prie Žemės ūkio ministerijos ir Seimo protestavę pienininkai prašė valstybės skirti 40 mln. Eur skubios paramos. Deja, panašu, kad tokių lėšų pieno sektorius negaus. Taigi, lieka tik retoriškai klausti, ar 100 Eur nesiekianti parama už auginamą karvę gali būti pakankama ūkininkams, įvertinus tai, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą dar pernai balandį tona pašarų kainavo net 400 eurų? Negana to, didėjo ir ūkiuose dirbančių darbuotojų atlyginimai, brango energija, trąšos, kitos sąnaudos, o tai gerokai patuštino ūkių savininkų pinigines.

Po Žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko vizito pas Europos Komisijos narį J. Wojciechowskiʼį teko bendrauti su komisaru Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Eurokomisaras prasitarė, kad dauguma Europos Sąjungos šalių nepritaria, kad Lietuvos ir Latvijos pienininkams išskirtinai būtų skirta po papildomus 18,6 mln. Eur paramos už ketvirtį, kol pieno kainos stabilizuosis. Didžiajai daliai Bendrijos šalių nesutinkant skirti paramą pieno gamintojams iš Bendrijos Žemės ūkio sektoriaus krizių rezervo, Lietuvos pieno sektorius, panašu, gali likti prie suskilusios geldos.

Lietuvos Vyriausybei ir Europos Sąjungai neradus papildomų lėšų pieno ūkiams, galima pasiūlyti vykdyti intervencinius pirkimus, siekiant palaikyti tam tikrų produktų kainas. Dažniausiai tokius pirkimus vykdo valstybės, kai siekiama supirkti žemės ūkio produkciją, stabilizuoti kainas rinkoje ir užtikrinti ūkininkų pajamas. Kita vertus, į intervencinius sandėlius supirkta produkcija niekur nedingsta – po kurio laiko ji visgi pasiekia rinką ir įneša naują disbalansą į žaliavinio pieno kainas. Tad šis sprendimas – itin trumpalaikis.

Kitas sprendimas – Žemės ūkio ministerija turėtų kviestis savivaldybių merus ir paremti juos organizuojant pilotinius kooperatyvų projektus. Jei tokie projektai pasiteisintų ekonomiškai, neabejotinai tai galėtų pastūmėti vietos ūkininkus kooperuotis.

Tačiau svarbiausia, kad valstybė imtųsi kontroliuoti sąžiningą pieno produktų kainos struktūros pasiskirstymą. Akivaizdu, kad visos išaugusios sąnaudos šiuo metu slegia ne pieno perdirbėjų ar prekybininkų, o ūkininkų pečius.

Valstybė taip pat galėtų susiveržti diržus ir sumažinti PVM pieno produktams – tokiu būdu pieno litro kainodaroje gerokai sumažėtų valstybės dalis, šis mažėjimas galėtų papildyti tiek ūkininko, tiek pieno produktų pirkėjo piniginę. Kitose valstybėse, net ir kaimyninėje Lenkijoje, valstybė skuba gelbėti gyventojus nuo skurdo ir mažina arba visai panaikina PVM būtiniems maisto produktams, tačiau Lietuvoje tokia galimybė net nesvarstoma.

Didžioji dalis Lietuvoje pagaminto pieno eksportuojama, o kritus kainoms ir paklausai rinkoje kartu mažėja ir pieno supirkimo kaina. Šie nuostoliai krenta ant žemdirbių pečių. Remiantis ES duomenimis, eksporto rinkose sviestas vasarį buvo 10 proc. pigesnis nei prieš metus, nugriebto pieno milteliai – apie 23 proc. pigesni. Lietuvai vertėtų peržiūrėti pieno eksporto rinkas, pasirinkti tas, kuriose dominuotų aukštesnė perkamoji galia.

Turime stengtis išlaikyti pieno sektorių Lietuvoje ir čia dirbančius žmones. Pieno sektorius jau ir taip traukiasi kasmet. Per dvidešimtmetį melžiamų karvių šalyje sumažėjo daugiau nei dvigubai – pieno sektoriui Lietuvoje išsilaikyti sunku.

Ar norime gerti vien importuotą pieną iš svetur, nes savam pagaminti neturėsime ūkių? Kokią kainą tuomet mokėsime už pieno produktus prekybos centruose? Pieno gamintojai protestuoja ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad nemato perspektyvų išsiversti. Labai viliuosi, kad valdžia išgirs ūkininkus ir imsis sprendimų, kurie leis suvaldyti pieno krizę!

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos.