Įtampa žemės ūkio sektoriuje vis kyla. Apie tai, kiek kainuoja žemdirbio „dyka duona“, kas laidojama ūkininkų laukuose po kryžiais ir kodėl žemdirbio batus turėtų pasimatuoti Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu ROPE.

Visuomenėje plinta prastas „ūkininko–veltėdžio“ įvaizdis, tuo tarpu ūkininkai atsakydami į tai savo laukuose jau laidoja žemės ūkio ateitį po kryžiais.

Sakyčiau, adekvati žemdirbių reakcija. Jei iš tiesų būtų taip jau lengva „dykaduoniauti“, žemės ūkio sektorius nesitrauktų, o ūkininko profesiją rinktųsi vis daugiau ir vis jaunesni žmonės. Tačiau gerai žinome, kad taip nėra. Lietuvoje žemdirbiai dirba sunkiai, daugelis susiduria su nuostoliais, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo priversti parduoti ir likviduoti ūkius, kad išmokėtų skolas.

Bet jeigu ūkininkai neišsilaiko be lengvatų, tai gal iš viso nereikia tokios ūkio šakos? Užleiskime vietą verslesniems...

Atleiskit už kvailą klausimą, bet kaip mūsų valstybėje turi atrodyti kaimas? Ar Skuodo, Joniškio, Pasvalio ir kitų rajonų kaimiškosiose vietovėse ketiname įsteigti lazerių, kosminių palydovų ar biotechnologijų laboratorijas, mokslo slėnius? O miestelių ir kaimų gyventojai Europos Sąjungos lėšomis bus perkvalifikuoti į genų inžinerijos, taikomosios fizikos, informacinių technologijų ir kitus specialistus?

Spėju, kad nei pieno ūkį turintys Rasa su Valdu, nei galvijų ūkį besistengiantis išlaikyti Romualdas, nei sodininkai Birutė su Rimu neis kurti mobiliųjų programėlių, tobulinti lazerių, tyrinėti kosmoso ar eksperimentuoti su genais. Tai ne fantastinis filmas, čia tikra Lietuva, realūs žmonės su tikrais likimais.

Lietuva nepasižymi gamtinių išteklių įvairove. Tačiau gamta mums nepašykštėjo pusėtinai palankaus klimato, vandens ir derlingos žemės, galinčios ne tik mus pamaitinti, bet dalį produkcijos ir eksportuoti. Tik sunku apie tai diskutuoti didmiesčio kompanijose – gali pasirodyti nepopuliariu provincialu ir neišmanėliu… Dar pavadink Lietuvą agrarine valstybe, žemės ūkio kraštu – tai būtinai gausi moralą, kad esi tamsuolis ir kad žemės ūkis nuostolingas.

O kokia Jūsų nuomonė? Visur skelbiatės, kad Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą pasirinkote dėl to, kad tai buvo pažadas rinkėjams ir pagrindinė sąlyga renkantis frakciją Europos Parlamente. Tai vis dėlto šiame modernių technologijų amžiuje, kai mokslas jau taikosi į kitas planetas, laikote žemės ūkį reikalinga ir perspektyvia ūkio šaka Lietuvai?

Parodykite bent vieną valstybę, kurios piliečiai nevalgo iš viso arba valgo aukštąsias technologijas... Sutinku, aukštosios technologijos kelia BVP, šalies prestižą, mokslo lygį… Tuomet parodykite man piliečius, kurie valgo BVP, šalies prestižą, mokslo lygį ar kitus tradiciškai nevalgomus dalykus. Žinoma, yra tų vienetinių ekskliuzyvinių pavyzdžių, kaip mėgintuvėlyje išaugintas mėsainis ar keletui gurmanų prieinama molekulinė virtuvė (nors ir čia žaliavos yra biologinės, augalinės, gyvūninės kilmės).

Man aišku viena, mes jokiu būdu negalim leisti ūkininkams atsisakyti dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą. Kodėl? Nes maistas yra gyvybiškai būtina, per amžių amžius nepakeičiama, niekad neatsibostanti ir niekad neišeinanti iš mados prekė. Daržovė, grūdas, pienas kaip prieš tūkstančius metų, taip ir šiandien, ir rytoj bus mūsų kasdienis maistas. Galbūt keičiantis klimatui, ieškant sprendimų, kaip patenkinti augantį maisto poreikį Žemėje, keisis auginamos kultūros, tobulės auginimo technologija, bet iš principo pati žemės ūkio šaka tikrai niekur neišnyks, nes tai reikštų grėsmę pačios žmonijos išlikimui.

Bet gal gali maisto poreikį patenkinti kitų valstybių žemdirbiai? Jeigu Lietuvos žemdirbiai nesugeba konkuruoti su kitų šalių ūkininkais, tai kodėl gi neužleisti vietos išmanesniems? Ypač jei jie gali pasiūlyti produkciją vartotojams už mažesnę kainą.

Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne tik patiems ūkininkams, o ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu. Ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.

Visų pirma, kalbant apie maistą, vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priemonių. Kaip jau minėjau, Lietuvos dirvožemis bei vandens ištekliai taip pat leidžia derlių išauginti kiek įmanoma natūraliau. Kadangi vietinė produkcija leidžia išvengti didelių logistikos sąnaudų, tai labai palanku ir aplinkosauginiu aspektu.

Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Visai neseniai žiniasklaida mirgėjo antraštėmis „Svogūnų sodinukai auksiniai ne tik dėl spalvos, šiemet – ir dėl kainos“. Žmonės piktinasi aukštomis kiaulienos kainomis. Jos tokios, nes Lietuvoje kiaulienos beveik nebeauginame. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. O dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be naujos kolekcijos drabužių ar populiariausių mobiliųjų programėlių.

Na ir trečia, man jau net pikta aiškinti, nes atrodo, kad apie tai diskutuojame plačiai metai iš metų, bet viešojoje erdvėje vis tiek iškyla tas klaidingas, sakyčiau, net įžūliai melagingas Lietuvos ūkininko – išlaikytinio įvaizdis. Tad kartoju. Ne – Lietuvos ūkininkai nėra išlaikytiniai ar nevykę verslininkai „dykaduoniai“, nesugebantys tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su kitų šalių ūkininkais.

Visiems laikams įsidėmėkime, kad Europos Sąjungos ūkininkai – pabrėžiu – ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos žemdirbiai gauna tiesiogines išmokas, t. y. Europos Sąjungos paramą. Tik bėda ta, kad, palyginti su kitais Europos ūkininkais, Lietuvos žemdirbiai gauna vienas mažiausių išmokų. O tai, kad Lietuvos žemės ūkis tokiomis sąlygomis vis dar kažkaip gyvuoja, reiškia, kad Lietuvos ūkininkai ne tik kad ne veltėdžiai išlaikytiniai, o priešingai – jie yra itin darbštūs ir išmintingi, lyginant su kitų Europos šalių žemdirbiais, gaunančiais keliskart didesnes išmokas. Ne mūsų žemdirbiai yra neverslūs, o konkurencinės sąlygos yra klaikiai nesąžiningos. Ir tai turėtų žinoti kiekvienas žmogus, prieš pasakant bent vieną nepagarbų žodį apie Lietuvos ūkininką.

Panašu, kad palaikote žemdirbių protestą prieš svarstomą mokestinės sistemos pertvarką, liečiančią žemės ūkio sektorių...

Aš visada buvau žemdirbio pusėje. Jaunystėje pats esu „ragavęs ūkininko duonos“. Palaikau žemdirbių teisėtus lūkesčius konkuruoti vienodomis sąlygomis. Tiek praėjusioje, tiek jau ir šioje neseniai prasidėjusioje Europos Parlamento kadencijoje kartu su žemdirbiais esu pramynęs daug europinės politikos koridorių, siekiant sąžiningų konkurencinių sąlygų Lietuvos ūkininkams Europoje.

Valstybės mokestinė sistema turi būti gerai apmąstyta, subalansuota. Kaip minėjau, turime galimybę žemės ūkio produkcijos pagaminti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei rinkai. Tad darni nacionalinė politika turi padėti ne tik surinkti mokesčius (žinoma, tai irgi reikalinga), bet ir sudaryti sąlygas žemės ūkio sektoriui konkuruoti vietinėje rinkoje bei skatinti produkcijos eksportą. Tai elementaru. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro netoli 20 proc. viso šalies prekių eksporto ir generuoja milijardines pajamas. Ar norim tai sunaikinti? Nenorim. Niekam nenaudinga. Nei valstybei, nei ūkininkui, nei vartotojui.

Kaip, Jūsų įsivaizdavimu, turi atrodyti ta darni politika ir subalansuota mokestinė sistema?

Vadovaujuosi ne savo įsivaizdavimais, o daugybės metų darbo praktika, kitų šalių patirtimi. Dviračio čia neišrasime. Kaip minėjau, visų pirma, turi būti įvertinta tai, kad Lietuvos žemdirbiai gauna kelis kartus mažesnes tiesiogines išmokas iš Europos Sąjungos. Jau sakiau, kad tai stipriai iškreipia konkurencines sąlygas ir neleidžia Lietuvos ūkininkams konkuruoti Europos rinkoje nepatiriant nuostolių. Kartu su žemdirbiais, su žemės ūkio organizacijomis darome viską, kad šita užsitęsusi neteisybė – Lietuvos žemdirbių diskriminavimas – būtų nutrauktas. Bet kol to galutinai nepasiekėme – šito fakto negalima ignoruoti. Jis privalo būti įvertintas nustatinėjant mokesčius ūkininkams.

Dar vienas svarbus aspektas – būtina atsižvelgti į kitų šalių mokestines sistemas ir visas lengvatas, taikomas ūkininkams. Lengvatos kurui, mažesni mokesčiai ūkininkams yra taikomi tikriausiai kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje. Tai nėra tik Lietuvos ūkininkų privilegija. Užsakiau Europos Parlamento Tyrimų Tarnybai tyrimą apie visose Europos Sąjungos šalyse ūkininkams taikomus mokesčius ir lengvatas. Greitu metu turėsime naujausią informaciją, kurią galėsime lyginti su situacija Lietuvoje.

Lietuvos ūkininkai nereikalauja jokių išskirtinių sąlygų, neprašo jokios pašalpos – jie prašo tik dar labiau nemažinti jų konkurencingumo, kai dėl gerokai mažesnių tiesioginių išmokų tos sąlygos ir taip jau yra prastesnės, nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kur tiesioginės išmokos ūkininkams mokamos didesnės.

Kokių konkrečių veiksmų imsitės, kad žemdirbių, kaip Jūs sakote, teisėti lūkesčiai būtų įgyvendinti?

Aktyvių veiksmų jau ėmiausi prieš penkerius metus, kai susodinęs prie vieno stalo Lietuvos atsakingų institucijų atstovus ir žemdirbių organizacijas pradėjau nuoseklų darbą gerinti ūkininkavimo sąlygas Lietuvoje. Tai ir Lietuvos žemdirbių patirtų nuostolių dėl stichinių nelaimių bei dėl Rusijos embargo kompensavimas, ir pieno rinkos reguliavimo mechanizmo paieškos, ir, svarbiausia, tiesioginių išmokų Europos Sąjungos ūkininkams suvienodinimas.

Dėl tiesioginių išmokų registravau daug pakeitimų europiniuose teisės aktuose, kartu su žemdirbiais inicijavome ne vieną peticiją Europos Sąjungos institucijoms, pavyko suvienyti net Baltijos šalių europarlamentarus bendram kreipimuisi. Naujai pasirašytą kreipimąsi ketinu įteikti naujajai Europos Komisijai, kai tik ši bus patvirtinta, ir kitoms sprendimų priėmime dalyvaujančioms Europos institucijoms. Ne kartą su ūkininkais dalyvavome protestuose prie Europos Komisijos būstinės Briuselyje. Nuveikta daug. Nėra taip paprasta pakeisti didesnių Europos valstybių nusistatymą. Bet, tikiu, įmanoma. Nesu vienas karys lauke – Lietuvos žemdirbiai ir jų organizacijos nesėdi rankų sudėję ir mūsų pajėgos tik stiprėja.

Taip, ir dabar žemdirbiai rankų nesudėję kala kryžius žemės ūkio ateičiai dėl siūlymų mažinti kai kurias lengvatas ir didinti mokesčius... Ar ir Jūs planuojate sukalti kokį kryžių?

Protestas – tai normalus būdas demokratiškoje visuomenėje būti išgirstam, išdėstyti savo lūkesčius ir teisėtus reikalavimus. Manau, kad ūkininkams galiu pasitarnauti labiau, nei kryžiaus sukalimu. Puikiai suprantu, ko ūkininkai reikalauja ir ieškau būdų jų poreikius įgyvendinti. Aš matau galimybes Prezidentūros pasiūlytoms iniciatyvoms ieškoti kitų finansavimo šaltinių, t. y. susitelkti su valdančiaisiais ties bankų ir prekybos tinklų mokesčiais.

Siūlote Prezidentui ūkininkus palikti ramybėje?

Jokiu būdu! Raginu Prezidentą nepalikti žemdirbių ramybėje. Priešingai, siūlau Prezidentui Gitanaui Nausėdai pasimatuoti žemdirbio batus, kad būtų aiškiau, kiek kainuoja ta „dyka žemdirbio duona“. Raginu Prezidentą trišalėse Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Vadovų Tarybos derybose ryžtingai, t. y. be mažos valstybės komplekso atstovauti Lietuvos ūkininkams, neskubant žūtbūt įtikti Briuseliui.

Iki šiol prisimenu tą svetimos gėdos jausmą, kai Briuselyje piketuojančių Lietuvos ūkininkų akivaizdoje teko girdėti buvusios šalies vadovės svarstymus apie tai, kokius prioritetus – finansavimą žemės ūkiui, regionams ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymui – Lietuva turėtų pasirinkti, kai tuo tarpu net tuometinis Europos Parlamentas pasisakė už ES biudžetą, leidžiantį įgyvendinti visus šiuos įsipareigojimus.

Jei visos Lietuvą atstovaujančios institucijos, įskaitant Prezidentą, Europos Sąjungos arenoje pagaliau prabils vienu balsu – mums nereikės pensijų senjorams kelti ir kitų gerų iniciatyvų įgyvendinti žemdirbių išlikimo kaina. Prezidentas turi didžiulę galią reikalauti tiesioginių išmokų suvienodinimo. Padėsiu žemdirbiams perduoti jų siunčiamą protesto akcijos žinutę ir esu pasirengęs talkinti Prezidento komandai įgyvendinant jų reikalavimus – t. y., užtikrinant ūkininkams sąžiningas konkurencines sąlygas.

Dėkojame už pokalbį.

Užsakymo Nr. 10016