Visa šalis puošiasi ir ruošiasi žiemos šventėms, bet Lietuvos pieno sektoriuje nuotaikos visai nesmagios – kai kurios karvutės Kūčių naktį „kalbės“ paskutinį kartą.

Lietuvoje pieno ūkių skaičius traukiasi, karvių mažėja. Vien per šiuos metus iki 20-ies karvių laikančių ūkių sumažėjo daugiau kaip 14 proc. ir tai yra tūkstančiai ūkių bei dešimtys tūkstančių gyvulių. Daugiau kaip 20 karvių laikančių ūkių taip pat nuo metų pradžios sumažėjo daugiau kaip 4 proc. Pieno supirkimo kainos žemiausios Europoje.

Kitose Europos šalyse pieno gamyba auga, kai kur, pavyzdžiui, Nyderlanduose išaugo tiek, kad valstybė nebesusitvarko su azoto kiekiais. Akivaizdu, kad šis chaosas pieno sektoriuje įsivyravo tada, kai Europos Sąjungoje (ES) nebeliko gamybos reguliavimo. Dabar situacija tokia, kad vienos šalys didina gamybą kitų šalių, tokių kaip Lietuva, sąskaita. O tą juk buvo galima numatyti dar prieš priimant sprendimą panaikinti pieno kvotas.

Visi puikiai žinome, kad pieno sektorius yra ypač jautrus, kad pienas – ne tas produktas, kuris gali palaukti geresnių kainų ar geresnių laikų, jį ūkininkas priverstas parduoti kasdien. Todėl esu įsitikinęs, kad ES padarė didžiulę klaidą, panaikinusi pieno sektoriaus reguliavimą ir palikusi pieno gamintojus kovai be taisyklių.

2015 m. kilus pieno krizei dėl pieno kvotų panaikinimo ir visiško ES pieno gamybos liberalizavimo nekontroliuojamai išaugo pieno kiekiai kai kuriose valstybėse, susidarė produkcijos perteklius ir smuko kainos. Tais pačiais metais kartu su Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininku Jonu Vilioniu pateikėme Europos Parlamentui peticiją, kad pieno gamyba ES turi būti bent iš dalies reguliuojama.

Bendradarbiaudami su Lietuvos ūkininkais sukūrėme pieno sektoriaus krizės valdymo – savanoriško gamybos mažinimo, už tai gaunant kompensaciją – mechanizmą. Europos Komisijos reikalavome valdyti padėtį – pažaboti pieno produkcijos kiekio didėjimą, siūlydami alternatyvų kvotoms šį naują lankstesnį pieno rinkos reguliavimo mechanizmą. Europos Komisija šį mechanizmą pritaikė kaip laikiną krizės suvaldymo priemonę. Dėl to situacija pieno sektoriuje pradėjo gerėti, pieno supirkimo kainos Lietuvoje laikinai stabilizavosi.

Tačiau priemonės taikymo laikotarpiui pasibaigus, pieno sektoriaus situacija Lietuvoje vėl ėmė blogėti. Todėl ieškau būdų šį pieno rinkos reguliavimo mechanizmą taikyti ne kaip laikiną, o kaip nuolatinę priemonę, suveikiančią tik pasirodžius artėjančios krizės ženklams ir padedančią išvengti pasiūlos ir paklausos disbalanso.

Šis reguliavimo būdas ribotų ES pieno gamybą ir neleistų pertekliniam pienui užtvindyti Europos, o tai reiškia aukštesnes ir stabilesnes pieno supirkimo kainas. Supraskime, kad pieno sektoriaus problemos nėra vien ūkininkų galvos skausmas. Gamybos, perdirbimo, logistikos ir prekybos šiais produktais srityje dirba daugybė žmonių. O galutinė grandies dalis yra absoliučiai kiekvienas pieno produktus vartojantis žmogus.

ES privalo grįžti prie pieno sektoriaus reguliavimo – kvotų jau niekas nesugrąžins, bet tam tikras lankstus rinkos reguliavimas, kuris suveiktų krizių atvejais, tikrai reikalingas. Labai svarbu, kad Europos Komisija atsižvelgtų į mūsų peticijos reikalavimus ir tokį pieno rinkos reguliavimą numatytų formuodama kito laikotarpio bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP).

Bendradarbiauju tiek su Lietuvos pieno gamintojų asociacija, tiek su europine Pieno taryba, kad BŽŪP dokumentuose atsirastų konkretūs punktai, kurie leistų reguliuoti pieno gamybą. Jeigu Europoje neliks pieno perprodukcijos, tai turėtų leisti pieno kainoms grįžti į normalų lygį.

Dabar ES institucijose visame įkarštyje vyksta derybos dėl ateinančio BŽŪP laikotarpio. Vyksta daug ginčų, kaip ateityje gyvens ES žemės ūkis, koks jam turi būti skiriamas biudžetas, kokio dydžio bus išmokos, parama kaimo plėtrai ir panašiai.

Šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujanti Suomija bendrą valstybių narių įnešamą indelį į ES biudžetą siūlo mažinti žemdirbių ir regionų gyventojų sąskaita. Jei mažinsime ES investicijas žemės ūkiui ir regionų plėtrai, šalių vystymosi tempai mažės, nebus sprendžiamos skurdo ir atskirties problemos.

Europos Parlamentas tam nepritars. Mes Europos Parlamente jau esame priėmę sprendimą, kad 2021–2027 m. kiekviena šalis turi skirti didesnius įnašus, kad ES biudžetas leistų padengti „Brexit‘o“ nuostolius bei įgyvendinti ES įsipareigojimus valstybėms narėms. Finansavimas tiek žemės ūkio, tiek kitoms bendroms ES programoms negali mažėti.

Iš ūkininkų visuomenė taip pat tikisi vis daugiau, Europos Komisija siūlo naująją BŽŪP dar labiau sieti su viešųjų gėrybių teikimu visuomenei ir ūkininkams mokėti išmokas už konkrečių priemonių rinkinį. Atrodo, pamirštama, kad pagrindinė viešoji gėrybė, kurią visuomenei teikia žemės ūkis, yra aprūpinimas maistu, laikantis tikrai aukštų gyvūnų gerovės, aplinkosaugos, maisto saugos ir kokybės standartų, kurių įgyvendinimas ūkininkams kainuoja.

Praeitą savo kaip europarlamentaro kadenciją pradėjau turėdamas tikslą siekti sąžiningų konkurencinių sąlygų Lietuvos ūkininkams. Kartu dirbame jau šeštus metus, žemdirbiai aktyvūs, kreipiasi, teikia vertingus pasiūlymus.

Kartu Europos Parlamentui pateikėme dvi peticijas, iš kurių vienos reikalavimus, kaip minėjau, Europos Komisija iš dalies jau įvykdė, tikiuosi, kad įvykdys visiškai. Antrąją peticiją dėl tiesioginių išmokų, kurią karučiu nuvežėme Europos Parlamentui, Peticijų komitetas pripažino teisėta. Ji svarstoma Europos Parlamento komitetuose.

Pasiekėme, kad peticijos reikalavimai suvienodinti tiesiogines išmokas Lietuvos žemdirbiams būtų perduoti Europos Parlamento biudžeto komitetui kaip įpareigojimas atsižvelgti, priimant tolimesnius sprendimus dėl biudžeto. Džiaugiuosi, kad pasinaudojome šiuo demokratijos įrankiu – teikti peticijas, reikalauti to, kas mums priklauso.

Raginu ūkininkus ir toliau bendradarbiauti, burtis tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu ir ginti savo teises.  Neduokite man ramybės – Jūsų aktyvumas labai padeda dirbti, kai reikia apginti Lietuvai palankias nuostatas Europos Parlamento dokumentuose.

Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys

Užs. Nr. 10035