Naujoji Europos Komisija savo kadenciją pradeda su vaizdais iš Lietuvos ūkininkų protesto ir Baltijos šalių europarlamentarų reikalavimu nutraukti Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbių diskriminaciją.

Apie tai kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

Aktyviai palaikėte Lietuvos žemdirbių protesto akciją. Kaip manote, ar ji sėkminga?

Aktyviai palaikiau žemdirbius jau gerokai anksčiau iki protesto. Akcija – tai tik viena iš daugelio priemonių, kuriomis ūkininkai kovoja dėl išlikimo sąlygų. Visuomenė galbūt ūkininkus pamato tik tuomet, kai traktoriais užtveriamas kelias. Tačiau tie, kas nors kiek domisi žemės ūkio politika, supranta, kad tai tik ledkalnio viršūnė.

Mūsų ūkininkai yra tikrai aktyvi pilietinės visuomenės dalis. Iki pastarosios akcijos buvo daug susitikimų, diskusijų, derybų su nacionalinės valdžios atstovais ir Europos Sąjungos institucijose. Esu ne kartą organizavęs žemdirbių atstovų susitikimus Europos Komisijos kabinetuose, kartu dalyvavome Briuselyje Europos Parlamento Peticijų komiteto posėdžiuose, kur teko petys petin konstruktyviai ginti Lietuvos žemdirbių poziciją dėl sąžiningų konkurencinių sąlygų.

Priešingai, nei kartais parodoma viešojoje erdvėje, mūsų žemdirbiai gali būti labai diplomatiški, jie yra pasikaustę svariais argumentais ir labai organizuoti. Tad ne tik protesto akciją, bet ir visą kitą jų veiklą, ginant savo interesus, vertinu kaip sėkmingą.

Ši protesto akcija paskatino platesnes visuomenės diskusijas, pasirodė daugiau pasisakymų, komentarų, straipsnių, televizijos laidų, kuriose ūkininkai turėjo galimybę apginti savo įvaizdį visuomenės akyse.

Iš to, ką sakote, susidaro įspūdis, kad žemdirbiai profesionaliai užsiima savo interesų lobizmu...

Tiek švietimo darbuotojai, pensininkai, tiek aplinkosaugininkai užsiima savo apsibrėžtų interesų gynimu. Tik yra labai aiškus skirtumas, kai lobizmas vykdomas ginant siauros grupelės komercinius interesus, ir kai ginamos tos teisės, kurios neša naudą visai visuomenei.

Kai mokytojai išsidera geresnes darbo sąlygas, nuo to gerėja ir visuotinai prieinamo švietimo kokybė. Kai pensininkai išsireikalauja pakelti pensijas, tai apima visą visuomenę – juk, tikėtina, kad visi anksčiau ar vėliau tapsime pensininkais. Jeigu nevyriausybininkai gina teisę į neužterštą orą, tai svarbu mums visiems ir ateities kartoms, kurioms teks tuo oru kvėpuoti.

Jūs tapatinate žemdirbių interesus su visuomeniniais interesais?

Žemdirbiai, gindami teisę konkuruoti sąžiningomis sąlygomis, gina ne tik savo interesą išlaikyti ūkį, bet ir teisę išsilaikyti jo žaliavinę produkciją perdirbantiems, parduodantiems subjektams. Dar daugiau – ūkininkai gina mūsų visų interesą išlaikyti gyvą Lietuvos kaimą, gyvybingus regionus. Aš nematau kitos tokios reikšmingos ūkio šakos regionuose kaip žemės ūkis. O visų svarbiausia – žemdirbiai gina mūsų visų teisę į sveiką, saugų ir prieinamą maistą. Kas gali būti svarbiau! Ar gali būti koks nors universalesnis interesas visiems žmonėms?

O kad savo interesus jie gina profesionaliai, tai tikrai sutinku. Teko matyti internete plintančius šaržus, kad ūkininkas dar turi būti ir mechanikas, buhalteris, agronomas, veterinaras, meteorologas, vadybininkas ir t. t. Nuo savęs pridurčiau, kad ūkininkai dar turi gerai išmanyti ir Europos Sąjungos teisėkūrą, studijuoti reglamentus ir direktyvas, nes vien kovingos dūšios ginant savo teises Europos Sąjungos politikos arenoje neužtenka. Kiek tik galiu, derybose su Europos institucijomis stengiuosi jiems talkinti, tarpininkauti, konsultuoti.

Tiesą sakant, mes rimtai bendradarbiaujame su visų Baltijos šalių žemdirbiais. Lietuvos ūkininkai palaiko ryšius su jų organizacijomis, deda pastangas organizuotai gerinti visoje Europos Sąjungoje mažiausias išmokas gaunančių Baltijos šalių žemdirbių išlikimo sąlygas. Todėl Lietuvos ūkininkų paragintas inicijavau oficialų Baltijos šalių europarlamentarų kreipimąsi į Europos Sąjungos institucijas, kuriame reikalaujama nutraukti Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbių diskriminaciją.

Kas palaikė šį kreipimąsi, kokia jo esmė? Ar tai rimtas dokumentas?

Kreipimąsi pasirašė Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, iš viso surinkome 24 parašus. Mano vertinimu, tai labai rimta. Dokumente reikalaujama tiesioginių išmokų konvergenciją užtikrinti dar 2021-2027 m. laikotarpiu, taip pat užtikrinti minimalų 196 eurų tiesioginių išmokų dydį už hektarą 2020 metais.

Dokumentas naujajai Europos Komisijai perduotas pirmąją oficialią jos darbo dieną, nes nebegalima atidėlioti to, kas jau turėjo būti padaryta dar prieš 6 metus. Dar 2002 m. Europos Sąjungos Taryba buvo įsipareigojusi iki 2013 m. tiesiogines išmokas žemdirbiams suvienodinti iki Europos Sąjungos vidurkio. Tačiau ankstesnė Europos Komisija šį įsipareigojimą atidėliojo.

Pagarsėjusi buvusio Europos Komisijos pirmininko Ž. K. Junkerio frazė „Sąjungoje, kur visi lygūs, negali būti antrarūšių piliečių“ tapo politinės veidmainystės pavyzdžiu, kai europiečiams buvo žadamas teisingumas ir sąžiningumas, o lygiagrečiai ruošiamas Europos Komisijos dokumentas su pasiūlymu tiesioginių išmokų skirtumą sumažinti vos perpus tarp 90 proc. Europos Sąjungos lygio ir savo lygio iki 2027 m. Paprasčiau tariant, viešuose pareiškimuose visi tapo lygūs, bet dokumentuose vieni liko lygesni už kitus. Šitai žinodami, Lietuvos žemdirbiai turi labai rimtą pagrindą jausti neteisingumą ir visais būdais, tiek diplomatiniais, tiek protestuodami, reikalauti įgyvendinti teisėtus jų lūkesčius.

Vakar naujosios Europos Komisijos atstovams perdaviau ir Lietuvos žemdirbių žinutę iš protesto. Lietuvos kaimas miršta. Europos Komisija Lietuvos žemdirbiams jau seniai skolinga sąžiningas konkurencines sąlygas, t. y. – iki Europos Sąjungos vidurkio padidintas tiesiogines išmokas.

Gaišinote Europos Komisiją pasakojimais apie Lietuvos žemdirbių protesto akciją?

Ne tik pasakojimais. Komisijos atstovai, o kartu ir visas Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas pamatė žemdirbių protesto Lietuvoje vaizdus nuotraukose, kurias ūkininkai man siuntė tiesiai iš protesto akcijos. Parodžiau jas iš įvairių Lietuvos kraštų.

Ir labai blogai galvoja tie, kurie tai laiko Europos Komisijos gaišinimu. Ne vienas aukšto rango Lietuvos politikas, turėdamas mažos valstybės kompleksą, nedrįso gaišinti nei Europos Komisijos, nei Europos Parlamento, nei Europos Sąjungos Tarybos laiko tam, kad apgintų Lietuvos žmonių interesus. Mat Lietuva mažytė, reikia prisitaikyti prie galingesnių... Esą Lietuvos žmonės ne tokie svarbūs kaip kiti europiečiai, pakentės...

Ne, ne ir dar kartą ne! Lietuvos ūkininkai – ne antrarūšiai! Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos narė, tad Europos Komisijos darbas yra rūpintis ir Lietuvos žemdirbiais. Tai ne Komisijos laiko gaišimas – tai jos tiesioginis darbas. Todėl visai nesijaučiu nejaukiai, atkreipdamas dėmesį į tikras Lietuvos žmonių problemas, galinčias nulemti tikrų žmonių likimus.

To labai tikiuosi ir iš naujai išrinkto Lietuvos Prezidento, kad jis trišalėse Europos Sąjungos derybose nekartos buvusios šalies vadovės scenarijaus prisitaikyti, pataikauti galingesnėms valstybėms, besąlygiškai pritariant jų siūlomiems sprendimams. Jeigu patys nekovosime už savo žmones, tai niekas kitas už mus to tikrai nepadarys. Patys esam savo krašto šeimininkai. Ir nesigėdykim jais būti.

Dėkojame už pokalbį.

Užsakymas Nr. 10034