Kainų augimas – viena aktualiausių temų bet kuriame paprastų žmonių pokalbyje. Tačiau mūsų nepaprastieji valdžios atstovai apie kylančias kainas kalba neišsamiai ir be atjautos tiems, kurie gauna minimalias pajamas. Šįkart nekalbu apie verslus, energetiką, nekilnojamo turto kainas... Itin pasigendu sprendimų dėl elementarių, bet kiekvienam gyvybiškai būtinų prekių – dėl augančių maisto kainų.

Pasaulinė maisto krizė, kurios Lietuvos Vyriausybė nepastebėjo

Pasaulinė maisto krizė dėl karo Ukrainoje, klimato kaitos ir infliacijos auga, rodos, visame pasaulyje, tik ne Lietuvoje. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žemdirbius ramina – neva kylant supirkimo kainoms, šie galės brangiau parduoti, tad nebūtina daugiau gaminti, juk kaina gera. Nesvarbu, kad per 3 mėnesius badaujančių žmonių pasaulyje gerokai padaugėjo.

Ministrui nesvarbu ir tai, kad gamybos kaštai taip pat nenumaldomai auga, o vienas mažiausių tiesioginių išmokų Europos Sąjungoje (ES) gaunantiems Lietuvos žemdirbiams tai dar labiau apsunkina ir taip nelygias konkurencijos sąlygas.

Juk kai kurios ES šalys iškilusią krizę imasi spręsti, neignoruoja problemų, investuoja į savo žemės ūkio stabilumą. Pradedant ES atsigavimo fondo lėšomis, baigiant nacionaliniu subsidijavimu. Tik ne Lietuva.

Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė Kristalina Georgieva ką tik Davose įvykusiame Pasaulio ekonomikos forume sakė, kad nerimas dėl galimybės gauti maisto už priimtiną kainą visame pasaulyje skaudžiai smogia, nes kainos ir toliau kyla.

Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterresʼas (Antonijus Guteresas) perspėjo apie „pasaulio maisto trūkumo šmėklą ateinančiais mėnesiais“, jeigu nebus imtasi skubių tarptautinių veiksmų.

JT skaičiuoja, kad per pastaruosius metus pasaulinės maisto kainos pakilo beveik trečdaliu, trąšų – daugiau nei per pusę, o naftos – beveik dviem trečdaliais. Be to, žmonių, sunkiai apsirūpinančių maistu, padvigubėjo – nuo 135 mln. (prieš pandemiją) iki 276 mln. šiandien. Dabar daugiau nei pusė milijono žmonių gyvena bado sąlygomis, ir šis skaičius, JT duomenimis, yra virš 500 proc. daugiau nei 2016 metais.

Paskaičiuota, kad Etiopijoje, Somalyje ir Kenijoje kas 48 sekundes vienas žmogus greičiausiai miršta nuo ūmaus bado priežasčių, kylančių dėl ginkluotų konfliktų, COVID-19, klimato kaitos ir infliacinio spaudimo, kurį pablogino karas Ukrainoje.

Indijoje niokojanti karščio banga sutrikdė šalies kviečių derlių ir visame pasaulyje padidino pagrindinių prekių kainas. Vyriausybė paskelbė uždraudusi eksportuoti kviečius. Šis pranešimas padidino kviečių kainas iki rekordinio lygio.

Ukraina ir Rusija – vienos didžiausių kviečių gamintojų pasaulyje, kartu jos pagamina apie 25 proc. pasaulinės pasiūlos. Pasaulinės kviečių kainos pakilo po Rusijos invazijos į Ukrainą.

Maisto trūkumas, kylančios kainos, elektros dingimas ir benzino, dujų bei vaistų trūkumas Šri Lankoje sukėlė ekonominę ir politinę krizę. Čia vyko mėnesius trukę protestai, perversmas valdžioje.

Afganistanas jau kelis mėnesius arti bado ribos, o Libane jau daugiau nei metus ekonomikos krizė.

Argentina, Tunisas, Pakistanas ir Filipinai labai priklausomi nuo maisto ir energijos importo, buvo tarp daugelio kitų vidutines ar žemesnes pajamas gaunančių šalių, kurioms iki 2022 m. pabaigos iškils didesnė pilietinių neramumų rizika. Tikėtina, kad dėl to pasaulyje augs politinis nestabilumas, daugės humanitarinių krizių, geostrateginės konkurencijos kovų.

JAV maisto kainos balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 9,4 procento. Mėsos, paukštienos, žuvies ir kiaušinių kainos augo 14,3 proc., palyginti su praėjusiais metais.

Kinijoje šviežių daržovių kainos yra 24 proc. didesnės nei prieš metus. Šios šalies nulinė COVID-19 politika lėmė sulėtėjusią ekonomiką ir padidino infliaciją bei pasaulinės tiekimo grandinės problemas visame pasaulyje.

JT ragina didinti maisto ir trąšų tiekimą, stiprinti socialinės apsaugos sistemas šalyse, teikti valstybės pagalbą smulkiems maisto gamintojams, finansuoti humanitarines operacijas, siekiant sumažinti bado riziką.

Kodėl inicijuojama interpeliacija ministrui Kęstučiui Navickui?

Nors Lietuvos Vyriausybė apie maisto kainų krizę nekalba, bet tai nereiškia, kad Lietuvoje kainos nekyla. Žemdirbių atstovai teigia, kad K. Navicko kuruojamame žemės ūkio sektoriuje problemos nėra sprendžiamos, jos kaupiasi ir gilėja.

Didėjant maisto krizei, kitos valstybės žemės ūkį pripažįsta strateginės reikšmės sektoriumi, imasi konkrečių veiksmų ir skiria finansavimą ūkiams, kad padėtų palaikyti gyvybingumą, tvarumą ir konkurencingumą. Tik ne Lietuva.

Anot ūkininkų, ES ir nacionalinio biudžeto pinigai leidžiami neūkiškai, neapdairiai, neatsakingai, o tikra žemės ūkio gamyba palikta likimo valiai.

Žemdirbiai kritikuoja valdžią dėl kaimo naikinimo. Anot žemės ūkio atstovų, ministerija žemdirbius laiko ne socialiniais partneriais, o socialiai remtina veikla užsiimančiais asmenimis.

Toks požiūris ne tik pražūtingas Lietuvos žemės ūkiui, bet ir diskredituoja dabartinės valdžios institucijas kaip neturinčias adekvataus supratimo nei žemės ūkio, nei socialinės politikos srityje. Tad Seimo opozicija, reaguodama į ūkininkų šauksmą, reiškia nepasitikėjimą žemės ūkio ministru.

Ūkininkai reiškia nepasitenkinimą, kad ministras ne tik nereaguoja į jų siūlymus, pastabas rengiamiems dokumentams, nesprendžia vis gilėjančių problemų, bet ir ignoruoja kvietimą bendradarbiauti, kalbėtis prie vieno stalo. Žemdirbius jis yra pavadinęs lobistais, kuriuos, anot Žemės ūkio ministerijos, reikia bausti.

Nėra jokių sprendimų dėl situacijos trąšų rinkoje, žemės ūkio gamybos tvarumo, jokių racionalių sprendimų dėl reorganizuojamų rajoninių žemės ūkio skyrių veiklos.

Lietuvos žemės ūkio politikos strateginiam planui Europos Komisija (EK) pateikė šimtus pastabų apie tai, kad ministerijos pateiktos fantazijos realybėje neįgyvendinamos. Pats EK narys Januszʼas Woyciechovskiʼis (Janušas Voicechovskis), atvykęs į Lietuvą, kritikavo strateginį planą dėl trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei.

Šis žemdirbystės būdas leistų siekti ES žaliojo kurso tikslų, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, sumažinti priklausomybę nuo trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos. Tačiau iš ministro šiuo klausimu – tyla. Prisiminkime ir ES atsigavimo fondo pinigų dalybas, iš kurių žemės ūkiui skirta lygiai nulis.

Ko reikia Lietuvos žemės ūkiui?

Lietuvos žemės ūkio atstovai visais įmanomais būdais bando įspėti, kad grėsmė kyla ne tik keliems ūkiams, bet ir valstybės interesui apsirūpinti maistu. Tad pirmiausia reikalingas valstybinis tarpinstitucinis požiūris ir prioritetas žemės ūkio sričiai kaip strateginei sričiai, kuri ne tik užtikrina žemdirbių gyvybingumą, bet ir yra vienas iš valstybės saugumo garantų, gebant savarankiškai aprūpinti savo piliečius maistu prieinamomis kainomis.

EK sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko jiems koreguoti, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę.

Laiko korekcijoms labai nedaug, o strateginis planas iš esmės taisytinas visas. Tad Vyriausybė pagaliau turi pastumti aroganciją bent jau laikinai į šoną ir atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskritojo stalo, jog kartu labai rimtai padirbėtų prie šio dokumento korekcijų tam, kad EK galėtų patvirtinti visas puses tenkinantį Lietuvos strateginį planą, apimantį iki galo išdiskutuotus, Lietuvai reikalingus kompromisus. Dėl to jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę.

Pasinaudodama krizių rezervu, EK Lietuvos žemės ūkio sektoriui siūlo papildomą 7,7 mln. Eur paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo sunkių karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai.

EK suteikia galimybę valstybėms narėms prisidėti prie šios paramos 200 proc., t. y. minėtą paramos sumą padidinti tris kartus. Kol kas iš ministro šiuo klausimu – tyla.

Dėl išskirtinės situacijos EK leidžia valstybėms narėms remti labiausiai nukentėjusius sektorius. Pavyzdžiui, Lenkija pasirengusi papildomai subsidijuoti savo žemdirbius šiuo kriziniu laikotarpiu ir tam skirti virš 800 mln. eurų. Ispanija numato 169 mln. Eur pagalbą pieno ūkiams.

Lietuvos Vyriausybė privalo dalyvauti diskusijose dėl ES žaliojo kurso priemonių, kur turime visi kartu, įskaitant Lietuvos žemdirbius ir visus socialinius partnerius bei nacionalinės valdžios atstovus, reikalauti Lietuvai palankių sprendimų vienu tvirtu balsu, visiškai suderinę pozicijas, argumentus ir nesiblaškydami.

Tam būtina kuo įmanoma intensyviau dalyvauti europinės politikos arenoje ir suprasti, kad Europa nenumeta mums blogų neišdiskutuotų reikalavimų. Mes patys per silpnai giname savo pozicijas, tad pirmiausia prisiimkime atsakomybę ir dirbkime bendram Lietuvos interesui.

Kaip tik šiuo metu ES strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ numatytas siekis augalų apsaugos produktų naudojimą sumažinti perpus reglamente bus paverstas konkrečiais tikslais valstybėms narėms.

Pagal vieną iš dabar svarstomų siūlymų, Lietuva turėtų visiškai atsisakyti pesticidų. Tai būtų daugelio ES naujesnių narių atžvilgiu nesąžininga metodika, nes Vakarų ar Pietų Europos šalys galėtų toliau naudoti neproporcingai daugiau trąšų ir augalų apsaugos produktų.

Lietuvos ūkininkai jau šiandien dirba gerokai tvariau nei Vakarų ar Pietų Europos žemdirbiai. Tad kelti visiems vienodus procentinius mažinimo tikslus būtų neadekvatu – mūsų ūkiai nukentėtų labiau vien dėl to, kad šiandien dirba tvariau.

Laikas senka, ūkiai, ypač smulkieji ir vidutiniai, Lietuvoje tendencingai likviduojasi. Socialinės problemos ir žmonių pajamų skirtumai bei skurdas Lietuvoje didėja kasdien. Todėl nebegalime ignoruoti problemų ir rizikuoti šalies ekonominiu bei politiniu stabilumu.

Šiandienėmis aplinkybėmis tai ir Lietuvos saugumo klausimas. Raginu Vyriausybę pirmiausia kviesti kalbėtis visuomenę, socialinius partnerius, o tuomet kartu spręsti gilėjančias problemas.

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos.