Prekybos centruose maisto produktų lentynos tuštesnės nei įprastai. Gavau informacijos iš Vilniaus, kad kai kurios parduotuvės sekmadienį jau neturėjo nė lašo pieno, varškės, nė vieno gabalėlio šviežios mėsos. Stipriai ištuštintos kruopų, makaronų lentynos.  Medicininių kaukių dėžutė, kainavusi iki 3 Eur, pasinaudojus žmonių baime, pabrango iki 46 Eur.  Įsivaizduojate, jeigu dėl padidėjusios paklausos ar produktų trūkumo vietinėje rinkoje dešimtimis kartų pradėtų brangti importuojamas maistas?

Kodėl parduotuvės tuštėja?

Pirma, laikinai uždarius švietimo įstaigas, vaikai lieka namuose, dalis tėvų lieka su jais. Anksčiau vaikai priešpiečius, pietus pavalgydavo mokyklose, o dirbantys tėvai – kavinėse, valgyklose. Dabar maitinimą šeimos organizuojasi namuose, todėl perka daugiau maisto.

Antra, Vyriausybė rekomendavo kuo mažiau lankytis susibūrimo vietose, tad žmonės perkasi maisto ilgesniam laikui, kad nereiktų į parduotuvę vaikščioti kasdien. Ir tai yra sveikintina, galima vienu kartu apsirūpinti savaitei, taip išlaikant šviežią maistą.

Trečia, yra žmonių, kurie klaidingai mano, kad gresia maisto trūkumas, kad gali tekti mėnesiais prabūt užsidarius namuose, ir perkasi maistą neadekvačiais kiekiais. Žinau tokių, kurie užpildė šaldymo kameras, maisto prisisandėliavo dideliais kiekiais. Tai nėra išmintinga. Kaip bebūtų keista, paties vertingiausio šiuo metu maisto – daržovių, vaisių, žalumynų – parduotuvių lentynos pilnos. Labai rekomenduoju padidinti mitybos racione būtent šių produktų.

Pasaulio sveikatos organizacijai koronavirusą paskelbus pandemija, pasaulio šalių vyriausybės taiko vis griežtesnes prevencines visuomenės sveikatos apsaugos priemones, taip pat garsiai kalbama apie  ekonomiką, dėl koronaviruso patyrusią pirmuosius sutrikimus. Europos Sąjungos institucijose jau beveik prieš porą savaičių buvo aptarinėjama tarptautinės prekybos apribojimų galimybė. Iki šiol stulbinamai gerai situaciją dėl viruso plitimo šalyje valdanti Lietuvos Vyriausybė šalyje paskelbė karantiną.

Turiu pabrėžti, kad Lietuvoje taikomi apribojimai yra itin efektyvios prevencijos priemonės: nebus kontakto su virusu – nebus ir grėsmės. Lietuva yra viena iš greičiausiai reaguojančių ir geriausiai pasiruošusių stabdyti naująjį viruso plitimą šalių Europoje. Pats, turėdamas daug keliauti dėl darbo Briuselyje, skeptikams galiu paliudyti, kad Lietuva ėmėsi prevencinių veiksmų dar tada, kai kitose šalyse nebuvo įvesta jokių kontrolės priemonių, o dabar to pasekmės atsispindi ligos plitimo tendencijose.

Lietuvos restoranų, viešbučių, masinių renginių, kelionių, turizmo organizavimo ir kai kurie kiti verslai jaučia ekonomines koronaviruso plitimo pasaulyje grėsmes. Šiuos verslus vienijančios asociacijos jau derasi su Vyriausybe dėl amortizacinių priemonių, padidėjus rizikai masiškai prarasti užsakymus. Tačiau viena verslo sritis populiarumo nepraras net paskelbus karantiną ir uždarius visas sienas. Tai maisto pramonė ir žaliavų tiekėjas jai – žemės ūkis. Net ir užsidarę savo namuose žmonės nepraras poreikio maitintis.

Šiandieninė situacija gerai iliustruoja, ką mums visiems gali reikšti valstybės gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu. Šias galimybes reikia įvertinti, nes tai – didžiulis saugumo garantas mūsų piliečiams. Kol kas Lietuva pati apsirūpina aukštos kokybės maistu, taip pat eksportuoja lietuviškus maisto produktus į kitas šalis. Lietuvos ūkininkai jau patikino, kad yra pasiruošę pilnai išmaitinti Lietuvos visuomenę. Apsirūpinimas dauguma maisto produktų Lietuvoje vis dar yra didesnis negu suvartojimas. Tiesa, to negalima pasakyti apie visus žemės ūkio sektorius, mažiau Lietuvoje vietinei rinkai pagaminama mėsos, pvz., kiaulienos. Nepaisant to, net ir kai kurie prekybos centrai patvirtino, kad maisto atsargų yra užsakyta pakankamai, kad nėra jokios grėsmės dėl maisto trūkumo.

Šiai dienai turėtume būti labai dėkingi savo šalies ūkininkams, kad, nepaisant didelių sunkumų, kai reikia nelygiomis sąlygomis konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, jie bando išlaikyti žemės ūkio sektorių gyvą. Jei negamintume maisto savo šalyje, o tarptautinė prekyba būtų privalomai sustabdyta, tokiu atveju šalis būtų priversta išgyventi nei daugiau, nei mažiau – badmetį. Kodėl gali būti apribota tarptautinė prekyba? Viena iš paprasčiausių priežasčių – prekių logistikos sistema. Juk maistą, kaip ir kitas prekes, mums atgabena žmonės. Medikai tolimųjų reisų vairuotojus, atvykusius iš viruso paplitimą fiksuojančių šalių, mini kaip tiriamuosius dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu.

Trumpai apibendrinant galimas koronaviruso pasekmes žemės ūkiui, paminėsiu, kad tai gali stipriai kirsti mūsų šalies ūkininkams, viena vertus, žemėjančiomis supirkimo kainomis, pasikeitus suvartojimui ar tiesiog manipuliuojant krizine situacija, kita vertus – eksporto ribojimais. Bet šį kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip tai gali paliesti mus visus – žemės ūkio produkcijos, maisto produktų vartotojus.

Man aišku viena, mes jokiu būdu negalim leisti ūkininkams atsisakyti dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą. Kodėl? Nes maistas yra gyvybiškai būtina prekė bet kokioje situacijoje: ar tai būtų ramūs valstybės klestėjimo, augimo laikai, ar tai būtų visiškai krizinė situacija. Šiandien kaip niekad pasimatė, kad Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne tik patiems ūkininkams, o ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu.

Pirma, pakankami vietinės maisto gamybos pajėgumai leidžia būti nepriklausomais nuo importo. Net jei būtų apribotas prekių įvežimas į Lietuvą, mūsų pačių gamintojai vis dar pajėgtų aprūpinti šalies gyventojus būtiniausiais ir tikrai aukštos kokybės maisto produktais.

Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. Dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be rungtynių „Žalgirio“ arenoje, be atostogų Italijoje ar be prabangios konferencijos kokiame nors viešbutyje.

Trečia, niekas kitas negali užtikrinti kokybiškesnio ir šviežesnio maisto produkto, kaip vietinis gamintojas. Kuo trumpesnė maisto grandinė – tuo sveikesnis mitybos racionas. Vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priedų. O šiuo metu, ankstyvą pavasarį, kaip niekad svarbu stiprinti savo imunitetą ir vartoti patį sveikiausią, vitaminais ir mineralais turtingą maistą.

Dėl mūsų šalies žemės ūkio sektoriaus išsaugojimo pasirinkau dirbti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Ir tai nėra vien ūkininkų interesų atstovavimas – didžiąja dalimi tai yra mūsų visų. t. y., žemės ūkio produkcijos vartotojų interesas. Šiandieninė situacija leidžia aiškiau suprasti, kodėl tai yra taip svarbu, kodėl žemės ūkis yra išskirtinė ūkio šaka, kodėl jai reikia subsidijų, nuostolių kompensavimo sistemos. Tai reikalinga tam, kad būtų užtikrinamos sąlygos savo šalies žemės ūkio sektoriui normaliai vystytis, gaminti įvairią konkurencingą produkciją, kad žemdirbiai turėtų galimybę iš šios veiklos oriai pragyventi, o mes – vartotojai – turėtume galimybę gauti nenutrūkstamą sveiko, saugaus ir įperkamo maisto tiekimą.

Stipriausias koziris kovoje dėl sąžiningų ūkininkavimo sąlygų yra tai, jog ūkininkai patys yra stiprūs ir aktyvūs kovotojai už savo teises. Būtent dėl jų stipraus bendradarbiavimo, dėl domėjimosi nacionalinės ir europinės teisinės bazės niuansais, įvairiomis galimybėmis daryti įtaką teisėkūros procesuose tiesioginių išmokų suvienodinimo Europos Sąjungoje klausimas yra „karščiausiame“ taške. 

Daugiau nei 52 tūkstančių Lietuvos ūkininkų pasirašyta peticija, pastangos visuose Europos Parlamento susitikimuose akcentuoti iki šiol egzistuojančią diskriminaciją, ūkininkų protestai Briuselyje neliko nepastebėti. Pagaliau pradėta suvokti, kad šios problemos negalima ignoruoti. Europos Parlamento Žaliųjų/ELA grupės iniciatyva pavyko įtikinti nemažai kolegų, kad mums reikia bendrų pastangų problemai spręsti. Puikus įrodymas – patvirtintas kelių Europos Parlamento komitetų noras organizuoti klausymus Europos Sąjungos ūkininkų nelygybės tema.

Simboliška, kad Baltijos šalys susivienijo kovoje su koronavirusu, išreiškė solidarumą ir susitarė dėl bendrų veiksmų, rengiantis ir reaguojant į kylančias grėsmes. Lietuva, Latvija ir Estija jau ne kartą demonstravo sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdį.

Dar visai neseniai, gruodį, pačią pirmą oficialią naujosios Europos Komisijos darbo dieną Baltijos šalys susivienijo dėl savo žemdirbių likimo. Ūkininkų organizacijų paraginti, Lietuvos, Latvijos ir Estijos europarlamentarai oficialiai kreipėsi į ES institucijas dėl žemdirbių diskriminacijos. Ūkininkavimo sąlygos ir parama, kurią ūkininkams siūlo bendroji žemės ūkio politika, be jokio pagrindo Europos Sąjungos šalyse narėse vis dar yra labai skirtinga. Tokiu būdu iškreipiama konkurencija ir skatinamas ūkių nykimas mažesnes tiesiogines išmokas gaunančiose šalyse.

Kreipimosi dokumente reikalaujama tiesioginių išmokų suvienodinimą iki ES vidurkio užtikrinti dar 2021-2027 m. laikotarpiu, taip pat reikalaujama užtikrinti minimalų 196 eurų tiesioginių išmokų dydį už hektarą 2020 m. Šiais reikalavimais siekiama pagerinti visoje Europos Sąjungoje mažiausias išmokas gaunančių Baltijos šalių žemdirbių konkurencines sąlygas, o tai reiškia – pagerinti jų galimybes užtikrinti maisto gamybos pajėgumus savo šalyse.

Europos Parlamento Prezidentas David Maria Sassoli atsakė į Baltijos šalių europarlamentarų kreipimąsi pabrėždamas, kad Europos Parlamentas skirs ypatingą dėmesį šiam klausimui. „Užtikrinu Jus, kad Parlamentas, dalyvaudamas tarpinstitucinėse derybose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų ir daugiametės finansinės perspektyvos 2021-2027 metams, skirs ypatingą dėmesį, kad tiesioginės išmokos tarp skirtingų šalių narių ūkininkų būtų paskirstytos sąžiningai“, – man kaip kreipimosi iniciatoriui atrašė D. M. Sassoli. Toks pažadas rodo, kad bendras ūkininkų ir jas atstovaujančių organizacijų bei politikų darbas duoda rezultatų.

Kol Vyriausybė kompetentingai tvarkosi su viruso plitimo suvaldymu, mums būtina imtis tų darbų, kuriuos galim atlikti nuotoliniu būdu be rizikos visuomenės sveikatai. Su savo biuro darbuotojų pagalba šiandien kreipiausi ne tik į Baltijos šalių, bet šį kartą jau į absoliučiai visus 703 Europos Parlamento narius, ragindamas palaikyti tiesioginių išmokų sulyginimą iki Europos Sąjungos vidurkio. Kiekvieną europarlamentarą pakviečiau pasirašyti po bendru dokumentu Europos Sąjungos institucijoms, kuriuo raginama pagaliau įgyvendinti duotus pažadus, numačiusius dar iki 2013 metų užbaigti žemdirbių diskriminaciją.

Šį tekstą noriu pabaigti raginimu visuomenę ramiai ir vieningai bendradarbiauti, kad būtų sėkmingai užkardytas koronaviruso plitimas mūsų šalyje. Kaip ir dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams trišalių derybų tarp Europos Sąjungos institucijų lauke, taip ir Lietuvos viešojoje erdvėje dabar mažiausiai reikia susipriešinimo, kaltinimų, panikos sėjimo ar, priešingai, – problemos ignoravimo. Laikykimės Lietuvos Vyriausybės pateiktų rekomendacijų, stiprinkime savo imunitetus, saugokime savo ir artimųjų sveikatą ir būkime ramūs, nes imtasi visų reikalingų priemonių, kad liga mūsų kiemą „aplenktų“. O Lietuvos žemdirbiams noriu padėkoti ir palinkėti kantrybės bei neblėstančio atkaklumo – net koronaviruso temai užkariavus žiniasklaidos ir politikų darbotvarkes, kartu mes neleisime tiesioginių išmokų konvergencijos klausimo išstumti į politinių diskusijų paraštes.

Bronis ROPĖ

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos.

Užsakymas Nr. 10100