Kaunas. Pieno gamyba pasaulyje, ypač Azijoje, didėja, nes auga pieno ir jo produktų poreikis. Tačiau Europa susiduria su pieno gamybos iššūkiais, ir, tikėtina, kad žalio pieno vis labiau trūks.

Tokią žinią transliuoja Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius, Žemės ūkio rūmų Veislininkystės, gyvulininkystės ir veterinarijos komiteto pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas, kalbėdamas apie ryškėjančias pasaulines pienininkystės tendencijas.

„Ir Tarptautiniame pienininkystės kongrese praeitą mėnesį akcentuota, kad sektoriaus laukia neišvengiami pokyčiai dėl klimato kaitos, biosaugos, genetikos, produktyvumo, gyvulių gerovės. Jeigu Europos Sąjunga nori pasiekti savo pieno sektoriaus tikslų, būtina skatinti maisto gamybą, užtikrinti finansinį stabilumą ir tvarumą. Tuomet dar pareigas ėjęs Europos žemės ūkio komisaras Janusz‘as Wojciechowski‘is (Janušas Voicechovskis) kongrese įspėjo, kad jeigu to nepadarysime, mūsų žemyno pieno sektorius gali patirti nuosmukį“, – sakė E. Gedgaudas.

Ir pieno kaina, pasirodo, čia gali vaidinti ne svarbiausią vaidmenį – priežasčių pieno sektoriui trauktis yra ir daugiau.

Ūkiai iki 100 karvių traukiasi, ūkininkai sensta

Su sunkumais žemės ūkyje susiduria net viena didžiausių Europos pieno gamintojų Vokietija – šalyje mažėja ūkių, taip pat ir pienininkystės sektoriuje. 2022 m. karvių šioje šalyje sumažėjo 1,9 proc., o 2023 m. – jau 2,7 procento.

E. Gedgaudas atkreipė dėmesį į svarbų faktą – drastiškai mažėja ne tik smulkių ūkių, bet traukiasi ir ūkiai iki 100 karvių, kurie Europoje jau tapo mažais, o 100 karvių ūkiai nestambėja.  

„Įdomi tendencija. Ūkių mažėjimo priežastys, pasirodo, ne maža pieno, bet didelė žemės kaina. Brangiausia ji yra Nyderlanduose, Vokietija – antroje vietoje, toliau eina Čekija, Lenkija, Prancūzija. Brangi dirbama žemė labai stabdo ūkių plėtrą, bet tai ne vienintelė priežastis“, – dalijosi žiniomis LGVA direktorius.

Kitos pieno ūkių traukimosi priežastys, apie kurias, anot E. Gedgaudo, kalba pasaulis, – mažas ūkių efektyvumas, senovinės ūkininkavimo tradicijos, negebėjimas suvaldyti ŠESD, kai kur – logistikos ir pieno kokybės problemos.  

Europoje 100 karvių laikančių ūkių daugėja, bet tai nėra daug optimizmo keliantys skaičiai, nes žemdirbiai sensta, ne tik Lietuvoje – tokios tendencijos yra visame pasaulyje. Jauniausi ūkininkai išlieka Azijoje. Šiaurės, Lotynų Amerikoje, Okeanijoje situacija gana sudėtinga, o Europoje sparčiai daugėja ūkininkų, perkopusių 55 metų ribą.  

„Pasak pienininkystės strategų, tai yra didelė problema. Gali būti, kad nemaža dalis ūkių neturės tęstinumo, tai būtų praradimas ir socialiniam kaimo gyvenimui. Taigi, Lietuva tikrai susiduria su tais pačiais procesais“, – sakė LGVA direktorius.

Europos pieno gamyba mažėja, Azijos – sparčiai didėja

Europa, užėmusi 31 proc. pasaulio pieno rinkos, vis dar dominuoja pagal prekybą. Amerika turi 22, Kinija – 7, Rusija – 6, visos kitos šalys – 21 proc. rinkos. „Kol kas prekybiniai Europos saitai išlieka, bet kaip bus ateityje, jeigu senajame žemyne pieno gamyba mažės, o Azijoje nepaliaujamai didės, neaišku“, – sakė E. Gedgaudas.

Būtent Azija pagal pieno gamybą labiausiai šauna į viršų. Indijoje gamyba padidėjo 7,4, Bangladeše – 7,6, Kinijoje – 6,8 procento.

„Azija, kaip pasaulio pienininkystės lyderė, sparčiai kyla. Gamybą taip pat didina Šiaurės ir Pietų Amerika. Blogiausia, kad ES pieno gamyba pamažu eina link stagnacijos“, – konstatavo E. Gedgaudas.

Vokietijoje pieno gamyba nuo 2022–2023 m. pakilo vos 0,6 proc., ne ką geresnė padėtis Nyderlanduose, o Italijoje gamyba traukėsi, Prancūzijoje jos apimtys sumažėjo 2,6 procento. E. Gedgaudas atkreipė dėmesį, kad daugiausia potencialo rodo mūsų kaimynė Lenkija, kurios gamyba padidėjo 1,5 procento, tad lenkiško pieno ir pieno produktų importas į Lietuvą ateityje gali dar labiau padidėti.

Šiuos rodiklius LGVA direktorius vertina kaip „labai liūdnus, nes nematyti ir ženklų, kad kažkas keistųsi“. Prognozuojama, kad iki 2029 m. pieno gamyba Europoje toliau mažės.

O Indija su Pakistanu didina ne tik pieno, bet ir sūrių gamybą, kurio, kaip ir pieno bei jogurto poreikis pasaulyje didėja. Pieno gamyba ir vartojimas auga ir Kinijoje – ši šalis nori pati apsirūpinti pieno produktais, kuo mažiau importuoti.

„Tačiau sūrių vartojimas didėja ir Europoje – nenorime gaminti, bet norime juos valgyti. Įdomu, kaip Europa išlaikys savo sūrių ganybą, jeigu pieno gamyba mažės“, – svarstė E. Gedgaudas.

Europos pieno gamyba 1972 m. sudarė 37 proc., 2022 m. – jau tik 21 proc., palyginti su bendra pieno pasauline pieno gamyba pagal metus. O Azija savo pieno gamybą išaugino nuo 13 iki 45 procentų! Amerikoje šie skaičiai išliko stabilūs – 17 ir 14 procentų.

E. Gedgaudas mano, kad Indija gali tapti pieną ir jo produktus eksportuojančia šalimi.

„Paradoksalu – vidutinį Indijos ūkį sudaro 3 karvės, bet netgi tokio dydžio ūkiuose naudojama geriausių bulių ir seksuota sperma, jie netgi vykdo genominę selekciją ir embrionų transplantaciją. Šie elementai leido padaryti proveržį, gaunant geresnius ir produktyvesnius gyvulius“, – Indijos šuolį į viršų paaiškino Lietuvos veislininkystės specialistas.

Jis įsitikinęs – tai signalas visai Europai, kad pieno gamybą reikia bent jau išlaikyti, nes šis sektorius reiškia ir šalies, kaip pasigaminančios maisto produktus, saugumą. Tik kaip padidinti gamybą – iššūkis visiems, apie tai daug diskutuota šių metų Pienininkystės kongrese.

Iš karvės – iki 53 kg pieno per dieną. Įmanoma?

Geroji žinia – pienas grįžta į žmonių meniu, jo vartojimas kasmet didėja. Didėjant vartojimui, didėja ir kainos, ūkininkai gali uždirbti daugiau ir galbūt tai, viliasi E. Gedgaudas, gali pristabdyti ūkių traukimąsi.

„Lietuva nesiskiria nuo to, kas vyksta kitose ES šalyse. Ūkiai stambėja, pieninių karvių mažėja, produktyvumas didėja, tik per lėtai. Kalbant apie Europos pieno ūkių ateitį, akcentuojami svarbiausi dalykai – genominė selekcija, seksuota bulių sperma geriausiems gyvuliams, mėsinių ir pieninių kryžminimas, nauji technologiniai sprendimai, tvarumas ir finansinis ūkių stabilumas, ŠESD mažinimas, visa tai, leistų efektyvinti bandas ir padidinti primilžį iš karvės iki 53 kg per dieną. Kiek tai realu, parodys ateitis“, – teigė E. Gedgaudas, pridūręs, kad pagal pieno suvartojimą esame pieno kraštas ir turime jo vartojimą dar labiau skatinti kaip sveiką produktą, ypač mokyklose.

Kaip reikės išsaugoti pieno grandinę, sektoriaus gyvybingumą, turės galvoti politikai kartu su visais pieno sektoriaus dalyviais.