Žemdirbių bendruomenė toliau diskutuoja apie siūlymą riboti tiesiogines išmokas. Savo pozicija dėsto Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS.

Kaip vertinate žinią dėl išmokų lubų taikymo?

Atvirai pasakius, buvo labai netikėta. Skridome ir autobusais važiavome į Briuselį, kad palaikytume šalies vadovus derybose dėl įmanomai didesnių tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiams, ir tai pasiekėme (manau, bendromis jėgomis), bet še tau – dabar siūlo atimti. Pasirodo, mes kovojome, leidome pinigus, šalome kelionėse, kad atimtų tai, ką nors ir neženkliai atsikovojome. Keista savijauta.

Teigiama, kad stambieji žemdirbiai gauna labai daug paramos. O Jūs – jų atstovas. Ką pasakytumėte?

Pasakysiu, kad tardami A, nepamirškime pasakyti ir B. Nesąžiningai ir demagogiškai skamba, kai vardijamos sumos, kurias ūkiai gauna, bet nesakoma ir nutylima, kaip paramos lėšos panaudojamos.

Paimami absoliutūs „nuogi“ išmokų skaičiai – „gavo 300 000 eurų“, bet nepasakoma, kiek ūkis sukūrė produkcijos, kiek eurų sumokėjo už žemę, jos nuomą, kiek sumokėjo mokesčių, nepasakoma, kiek ūkyje įdarbinta žmonių ir t. t.

Pirmiausia – lėšos dirbančiųjų atlyginimams. Kadangi ūkiai yra socialiai atsakingi, tai moka socialinio ir sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokesčius. Mūsų asociacijos atstovaujami ūkiai atlyginimų vokeliuose nemoka.

Antra, asignavimai ūkių modernizavimui, naujų technologijų diegimui, skaitmeninimui, tiksliajam ūkininkavimui ir kt. Ar to jau nebereikia? Prezidentūroje per susitikimą su eurokomisaru V. Sinkevičiumi buvo pasakyta, kad reikia. Kaimo plėtros programos priemonėse, skirtose prekinių ūkių modernizavimui, nėra lėšų, o priemonės, susijusios su klimato kaita, bioįvairove, aplinkosauga, sanitarija ir kt., užkraunamos.

Be to, nepamirškime, kiek papildomų darbo vietų žemės ūkis sukuria kitiems sektoriams ir kiek pastarieji įdarbina žmonių bei sumoka mokesčių į biudžetą. Ekonomistai mini, kad vienas dirbantysis žemės ūkyje sukuria 4 darbo vietas mieste.

Todėl siūlymą riboti išmokas pavadinčiau socialistine priemone „iš vieno atimsiu – kitą pamaitinsiu“. Eidami tokiu keliu neišgelbėsim kaimo, jo žmonių, žemės ūkio. Tikrai ne! Lietuva ir taip mažiausiai ES investuoja į gamybą, todėl ir mažiausiai gauname pajamų iš hektaro. Apie 3 kartus mažiau nei ES vidurkis. O grąža grįžta tik investavus.

Socialinės pašalpos nesukurs gerovės. Gerovę reikia užsidirbti, bet valdžia turi sudaryti tam palankias sąlygas. Jei ūkelis investuoja 1 eurą, o susigrąžina 69 centus, gero nelauk. Bet realybė tokia. Čia reikia proveržio.

O jei vis tik bandys išmokas nurėžti?

Bandyti gali daug ką, bet prieš tai reikia numatyti rezultatą. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ūkiuose vidutinė išmoka už hektarą sudaro maždaug 107 eurus, o ūkiuose iki 30 ha ji siekia apie 240 eurų. Tai daug ką pasako.

Antra, išmokos skirtos pajamoms palaikyti ir mokamos už hektarus, o ne ūkiams.

Trečia, išmokos skiriamos už visus „sąlygiškumo reikalavimus“ atitinkančius hektarus, o ne už jų dalį. Jei ūkiai juos visiškai atitinka ir vykdo, tai kaip galima nemokėti? Tai reglamentuoja ES teisynas.

Dirbame rinkos ekonomikos sąlygomis, kas atsakys už dar didesnį konkurencinių sąlygų išbalansavimą? Jei taip įvyktų, ūkiai negebėtų atlaikyti konkurencinio spaudimo Europos Sąjungoje.

Už pasekmes teks atsakyti sprendimų priėmėjams. Labai teisingai pasakė prof. dr. Astrida Miceikienė: „Lietuvoje visi žino apie žemės ūkį: o kas žino tiesą?“

MŪ inf.