Akademija, Kėdainių r. Dėl žalinimo reikalavimų mūsų šalyje vis plačiau auginami ankštiniai augalai. Iš vienos pusės, tai didelė nauda įvairinant sėjomainą ir turtinant dirvą azotu. Tačiau yra ir tamsioji žirnių pasėlių didėjimo pusė - pradeda plisti šiems augalams kenkiantys patogeniniai grybai.

Penktadienį Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute vykusiame seminare-lauko dienoje „Veislės integruotai ligų kontrolei" mokslininkai atkreipė žemdirbių dėmesį, kad Lietuvoje skirtinguose rajonuose pradeda plisti Aphanomyces euteiches grybas.

„Pažiūrėkite - žirnių laukas lyg ir gražus, bet visas pakraštys nugeltęs. Jis nugeltęs ne šiaip sau. Jei išrautume tokį nugeltusį augalą, pamatytume, kad faktiškai jis jau yra be šaknų", - aiškino LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus mokslininkė Irena Gaurilčikienė.

Ši liga dar net lietuviško pavadinimo neturi, kol kas sakoma tiesiog Aphanomyces puvinys. Ligą sukeliantis patogenas gyvena dirvoje. Kasmet šios ligos paveiktų pasėlių atsiranda vis daugiau ir daugiau. Pastebima, kad šiemet ypač nukentėjo tie žirniai, kurie buvo pasėti anksti, dar prieš didįjį atvėsimą, ir jų sėkla ilgai gulėjo dirvoje, kol sudygo. Patogenas per tą laiką nesnaudė, ir tokių žirnių šaknys pažeistos tikrai smarkiai.

„Konkrečiai šio lauko mes dar netyrėme, bet spėjame, kad būtent Aphanomyces euteiches grybas prisidėjo prie lauko pakraščių ir lomelių nugeltimo", - lauko dienoje sakė LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus mokslininkė Irena Gaurilčikienė

Jei nustatoma, kad žirnius pažeidė grybas Aphanomyces euteiches, tai jau tikra bėda žemdirbiui, nes į tokį lauką septynerius metus negalima sėti nei žirnių, nei pupų, nei dobilų, nei liucernų. Nes labai tikėtina, kad tokiame lauke derlius sieks tik apie pusę tonos iš hektaro arba nė tiek neteks kulti, nes nuo šito puvinio pasėlis gali visiškai žūti. Deja, nei beicų, nei fungicidų nuo šios ligos nėra.

Toks nugeltęs žirnių pasėlis lauko šeimininką gali įspėti, kad dirvoje išplito ankštiniams augalams pavojingas Aphanomyces euteiches grybas

„Tokių pasėlių šiemet jau yra Radviliškio ir Kelmės rajonuose, sunykusių žirnių plotas pastebėtas ir netoli Šėtos. Manau, kad tokių pasėlių Lietuvoje bus ir daugiau, - spėjo I. Gaurilčikienė. - Pupas ir žirnius mūsų žemdirbiai pradėjo auginti vis didesniais plotais. Nors tai puikūs augalai, tačiau labai svarbu laikytis sėjomainos reikalavimų: ne tik kad žirniai po žirnių ateitų į tą patį lauką ne greičiau kaip po 4 metų, bet ir pupų per tą laiką kad nebūtų. Tiesa, pupų ši liga nenužudys, bet žirnius, patekusius į dirvą po kokių poros metų, gali ir pribaigti".

Šiemet gražiausi žirnių pasėliai yra tie, kurie sėti vėliau. Tad vienas iš profilaktinės apsaugos būdų (be tinkamai išlaikytos sėjomainos) - neskubėti su žirnių ir su pupų sėja į laukus, kol dar gresia smarkus atšalimas.

„Paprastai iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad žirnius ir pupas į dirvą reikia pasėti kuo anksčiau, bet šio pavasario patirtis parodė, kad augalai vargsta šaltoje dirvoje. Pupoms, pasėtoms į per šaltą žemę, labiau pasireiškia askochitozė", - pastebėjo I. Gaurilčikienė pabrėždama, kad sėti reikia į gerai atšilusią, sėjai subrendusią žemę.

Antžeminei ankštinių augalų daliai apsaugoti priemonių jau yra - Lietuvoje registruotas pakankamas fungicidų spektras. „Tik reikia įsiskaityti į etiketę, nuo kokios ligos produktas efektyvus. Jei parašyta, kad iš dalies efektyvus, tai ir žinokite, kad jis bus iš dalies efektyvus", - įspėjo mokslininkė.

O nuo pašaknio puvinių ankštinius augalus būtina saugoti jau minėtomis profilaktinėmis priemonėmis - laikantis sėjomainos ir sėjant optimaliu laiku. Be to, būtina rūpintis naudingųjų dirvožemio mikroorganizmų gyvybingumu. Mat pastebėta, kad puviniai labiau išplinta tokiose dirvose, kur yra mažai organikos ir kur nėra konkurencijos tarp mikroorganizmų.

MŪ inf.