Vašingtonas. Svarstoma galimybė ganymą ir tradiciniu būdu išaugintus pašarus keisti į miežių ar kviečių daigus iš hidroponinių ūkių.

JAV socialiniuose tinkluose išplito ir ažiotažą sukėlė vaizdo įrašai, kuriuose karvės godžiai ėda želmenis. Atsinaujino diskusija, ar hidroponinės technologijos gali sumažinti dirbamos žemės poreikį ir priklausomybę nuo klimato sąlygų, ypač nepalankiuose regionuose.  

Hidroponiniai ūkiai, gaminantys pašarus gyvuliams, nėra naujiena ir JAV bei Australijoje veikia jau dešimt metų. Miežiai ir kviečiai daiginami kontroliuojamose sąlygose be dirvožemio. Sėklos sėjamos į plastikinius padėklus ir reguliariai drėkinamos vandeniu. Optimali temperatūra, drėgmė ir apšvietimas palaikomi automatiškai. Maždaug per 6–7  d. sėklos sudygsta ir išauga į tankius želmenų kilimėlius. Iš 1 kg grūdų gaunama apie 7 kg šviežių žaliųjų pašarų. Derlius nuimamas kasdien, tuo pačiu metu sėjant naujas sėklas, užtikrinant nuoseklų gamybos ciklą. Dažniausiai naudojami miežiai ir kviečiai, tačiau auginami ir kiti augalai, pavyzdžiui, liucerna.

Anksčiau žurnale „Journal of Dairy Science“ paskelbtame straipsnyje pabrėžiama, kad želmenimis galima keisti tradicinius koncentruotuosius pašarus, bet ne žolę ar silosą. 

Nors tyrimais nustatyta, jog javų daigai suteikia pranašumų gamyboje, o apklausos atspindi teigiamą vartotojų nuomonę, praktikoje išryškėja nemažai problemų ir trūkumų. Svarbus aspektas yra didelės pirminės investicijos, reikalingos ūkyje nusprendus įrengti hidroponines sistemas. Apšvietimo, drėkinimo, vėdinimo ir klimato kontrolės technologijos dažnai kainuoja nemenkas sumas. Procesas reikalauja nemažai žmogiškų išteklių, nes derliaus nuėmimas, padėklų valymas, užpildymas naujomis sėklomis, paprastai atliekami kasdien ir dažniausiai rankiniu būdu.

Kita rizika – pelėsis. Net menkiausi nuokrypiai nuo optimalių sąlygų gali lemti nuostolius. Jei sistema nustatyta neteisingai, didelė drėgmė ir šiluma paskatina mikroskopinių grybų augimą, o pašarai tampa netinkami naudoti. 

Galvijų ūkiai, taikantys hidroponines sistemas, susiduria su mėšlo pertekliumi ir jo realizacijos sunkumais. Kadangi sumažėja ūkinės paskirties žemės poreikis, reikia ieškoti kitų būdų, kaip panaudoti organines trąšas. 

Galiausiai, reikia atsižvelgti į ribotą sausųjų medžiagų kiekį želmenyse. Didžiąją daigų dalį sudaro vanduo, todėl karvių racioną būtina papildyti skaidulų turinčiais pašarais, tokiais kaip šiaudai ar silosas.

Tad ar praktika, apjungianti pieno ir hidroponinius ūkius, bus ekonomiškai perspektyvi, ar vis dėlto užstrigs eksperimentinėje stadijoje, atskleis tolesni moksliniai tyrimai.