Kaunas. Dirvožemių tyrimai rodo, kad juose sukaupto mineralinio azoto ir mineralinės sieros kiekiai tarp Lietuvos regionų labai skiriasi. Vidurio Lietuvoje abiejų elementų atsargos yra didžiausios.

Mineralinio azoto kiekis

Šalies žemės ūkio naudmenose N_min 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje sukaupta vidutiniškai 53 kg/ha. Tačiau atskirose šalies zonose N_min skirtumai ryškūs: Vakarų Lietuvoje – 46 kg/ha, Rytų Lietuvoje – 42 kg/ha, Vidurio Lietuvoje – 68 kg/ha. Šiuos pokyčius iš dalies lėmė vyravusios meteorologinės sąlygos.

Dideliu N_min kiekiu (daugiau nei 80 kg/ha) išsiskyrė Vidurio Lietuvos žemumos vakarinė dalis (Kėdainių, Radviliškio, Šiaulių ir Akmenės savivaldybių rajonų dirvožemiai).

Vidutinis (60–70 kg/ha) N_min kiekis nustatytas Nemuno žemupyje (Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio r. ir Marijampolės sav. ) ir Vidurio Lietuvos žemumos vidurinėje dalyje (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir Panevėžio sav. r.).

Mažiausias N_min kiekis nustatytas (<30 kg/ha) Baltijos aukštumos rytinės dalies bei Pietryčių Lietuvos lygumos pietinės ir centrinės dalių dirvožemiuose. Taip pat mažas N_min (30–40 kg/ha) kiekis nustatytas daugelyje Vakarinės ir Rytinės Lietuvos rajonuose.

Šį rudenį atlikti tyrimai parodė, kad N_min kiekis 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje skirtingose šalies zonose buvo nevienodas.

Vakarų ir Rytų Lietuvoje dominavo labai mažai (≤35 kg/ha) N_min turintys dirvožemiai – atitinkamai 49,2 ir 53 proc. aikštelių, o daug N_min turintys (>105 kg/ha) – vos 3,2 ir 2,9 procento.

Vidurio Lietuvoje N_min pasiskirstė palankiau: mažai N_min turintys (36–70 kg/ha) dirvožemiai sudarė trečdalį (33,4 proc.), vidutiniškai (71–105 kg/ha) – beveik penktadalį (18,2 proc.), o labai mažai ir daug –  po 24,2 proc. visų tirtų aikštelių.

Šiuos N_min skirtumus šalies zonose papildomai paaiškina vyraujanti skirtinga dirvožemių granuliometrinė sudėtis. Didžiausi N_min kiekiai nustatyti sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose (vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose, moliuose), kuriuose N_min vidurkis siekia 63 kg/ha, o mažiausi – lengvuose (smėliuose), kur vidurkis yra tik 44 kg/ha. Tad šalies zonose, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai (ypač Vidurio Lietuvoje), natūraliai susikaupia daugiau N_min.

Mineralinio azoto kiekis skirtingų rajonų dirvožemiuose

Daugiausia N_min sukaupta viršutiniame (0–30 cm) dirvožemio sluoksnyje – 37 kg/ha, o 30–60 ir 60–90 cm – atitinkamai 16 ir 11 kg/ha. Labiausiai išsiskyrė Vidurio Lietuva, kur šiame sluoksnyje N_min nustatyta 51 kg/ha, palyginti su Rytų ir Vakarų Lietuva, kur šiame sluoksnyje sukaupta atitinkamai 29 ir 32 kg/ha N_min.

Mažiausias N_min kiekis nustatytas daugiamečių žolių ir ganyklų plotuose (26 kg/ha). Po vasarojaus (39 kg/ha) ir kaupiamųjų augalų ar kukurūzų (40 kg/ha) rastas vidutinis N_min kiekis.

Ryškiau išsiskiria plotai, kuriuose augo žiemkenčiai – čia rudenį N_min kiekis siekė  vidutiniškai 56 kg/ha.

Didžiausias (70 kg/ha) N_min kiekis nustatytas žieminių rapsų ir iš rudens sėtų žiemkenčių laukuose.

Tyrimai parodė, kad 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje nitratinis azotas sudaro pagrindinę mineralinio azoto dalį – 78–88 proc. viso N_min, o jo kiekiai labai priklauso nuo priešsėlio.

Daugiausia nitratų nustatyta po esamų žiemkenčių ir rapsų (62 kg/ha), taip pat po augusių žiemkenčių (47 kg/ha). Mažiausiai fiksuota daugiametėse žolėse ir ganyklose (tik 15 kg/ha). Amoniakinio azoto kiekiai dirvožemiuose buvo gerokai mažesni ir tarp skirtingų priešsėlių skyrėsi nežymiai – vidutiniškai nuo 8 iki 11 kg/ha.

Pirmą kartą stebėsenos laikotarpiu mineralinis azotas tirtas ekologiniuose laukuose ir laukuose, kur auginami trumpos rotacijos tuopų želdiniai.

Tyrimai parodė, kad tuopų želdinių plotuose N_min įtakos turėjo jų tręšimas. Tręštuose plotuose N_min kiekiai buvo didesni ir tolygiau pasiskirstę dirvožemio profilyje. 0–30, 30–60 ir 60–90 sluoksniuose nustatyta atitinkamai 7, 6 ir 5 kg/ha.

Netręštuose plotuose daugiau N_min sukaupta tik viršutiniame sluoksnyje (7 kg/ha), o gilesniuose (30–60 ir 60–90 cm) – atitinkamai 4 ir 3 kg/ha.

Ekologiniuose laukuose, kuriuose augo daugiametės žolės, N_min kiekiai 0–30 cm sluoksnyje siekė apie 10 kg/ha, o gilesniuose (30–60 ir 60–90 cm)buvo panašus – apie 4 kg/ha.

Arimo plotuose, auginant žiemines kultūras, viršutinis 0–30 cm sluoksnis turėjo daugiau azoto – 23 kg/ha, o gilesni sluoksniai (30–60 ir 60–90 cm) N_min kiekiu nesiskyrė – svyravo apie 6 kg/ha.

N_min stebėsena atlikta išanalizavus daugiau kaip 260 dirvožemio ėminių iš įvairių Lietuvos vietovių.

Šį rudenį Vidurio Lietuvoje dirvožemiuose N_min yra gana daug, tačiau jo išsilaikymas priklausys nuo žiemos sąlygų. Jei žiema bus be pašalo, o kritulių iškris daug, tikėtinas ryškus nitratinio azoto išplovimas į gilesnius, augalams nepasiekiamus sluoksnius.

Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kur rudenį N_min atsargos buvo mažesnės, pavasarį jos natūraliai nepadaugės, nes žiemą organinės medžiagos mineralizuojasi lėtai. Todėl šiose zonose ypač svarbu laiku ir tiksliai patręšti augalus (net ir mažesnėmis normomis).

Vidurio Lietuvoje, kur rudenį N_min sukaupta daugiau, būtina anksti pavasarį atlikti dirvožemio tyrimus. Jei N_min kiekis viršys 60 kg/ha, reikės koreguoti azoto trąšų normas.

Mineralinės sieros kiekis

Daugiausia tyrimų aikštelių (37 proc.) 0–60 cm gylyje turėjo vidutinį S_min kiekį – 20–30 kg/ha. Ketvirtadalyje (26 proc.) jų nustatyta mažai S_min – 10–20 kg/ha. Penktadalis aikštelių turėjo daugiau nei 40 kg/ha S_min, rodantį pakankamas sieros atsargas daugelyje šalies vietovių.

Vidutiniškai 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje S_min nustatyta 29 kg/ha, o atskirose šalies zonose (Vakarų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje) – atitinkamai 23, 26 ir 34 kg/ha.

Daugiausia S_min 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje nustatyta esamų žiemkenčių ir rapsų bei po buvusių šių augalų – atitinkamai 32,5 ir 28,5 kg/ha.

Vidutinis kiekis fiksuotas po buvusių kaupiamųjų kultūrų, rapsų, kukurūzų – apie 26 kg/ha. Mažiausias S_min kiekis nustatytas daugiametėse žolėse ir ganyklose – 24 kg/ha, taip pat po vasarojų – 17 kg/ha.

S_min stebėsena atlikta išanalizavus daugiau kaip 130 dirvožemio ėminių iš įvairių Lietuvos vietovių.