Vilnius. Ne tik herbologijos mokslų pradininkė ir kūrėja, bet ir puiki administratorė, iškili asmenybė bei Mokytoja – taip amžininkai, kolegos ir buvę studentai iki šiol prisimena profesorę, habilituotą daktarę Jadvygą Monstvilaitę.

Jos 100-osioms gimimo metinėms skirtą konferenciją-diskusiją „Piktžolių tyrimų ištakos ir raida Lietuvoje“ trečiadienį Lietuvos mokslų akademijoje surengė Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Jadvyga Monstvilaitė (1919-2004), išgyvenusi II pasaulinio karo verpetus, 1953 m. apsigynusi disertaciją Maskvoje grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Žemdirbystės ir dirvožemio institute, aktyviai įsijungė į herbicidų tyrimus.

Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad 1953 m. J. Monstvilaitė grįžo į visiškai pasikeitusią situaciją žemės ūkyje, žemdirbystės kultūros lygis buvo žemas, pasėlius gožė piktžolės. Savu laiku iš botaniko prof. Povilo Snarskio gavusi pirmuosius piktžolių tyrinėjimo įgūdžius, juos įtvirtinusi studijose, tapusi sumania herbologijos žinove, į Lietuvą ji grįžo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. „Jos sugrįžimas buvo likimo dovana Lietuvai“, - sakė pranešimą konferencijoje skaitęs prof. habil. dr. Steponas Čiuberkis.

Vėliau profesorė 32 metus vadovavo Vokės filialo Herbicidų laboratorijai. Ilgametis darbas tiriant herbicidus paliko ryškią žymę Lietuvos žemės ūkio moksle. Tą, atidarydamas konferenciją ir trumpai apžvelgęs šios srities tyrimų raidą, pabrėžė ir akademikas prof. dr. Zenonas Dabkevičius. „Matote, kaip per šešiasdešimt metų pažengė tyrimai ir didžiulis indėlis čia yra profesorės J. Monstvilaitės“, - kalbėjo akademikas.

Akademikas prof. dr. Zenonas Dabkevičius konferencijos dalyvius kvietė prisiminti piktžolių tyrimų raidą Lietuvoje ir dalintis prisiminimais apie prof. J. Monstvilaitės indėlį

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto direktorė, akademikė dr. Žydrė Kadžiulienė priminė, kad tuo laiku, kai profesorė pradėjo savo darbą, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, daugelio agronomijos mokslo šakų tebuvo pati pradžia ir džiugu, kad tas nelengvas pradžios kelias buvo sėkmingas. O dabartinė karta profesorę prisimina ne tik kaip herbologijos mokslų pradininkę, kūrėją, bet ir iškilią asmenybę, žavėjusią savo studentus ir jaunus specialistus.

„Daugelis iš mūsų čia esančių esame jai dėkingi už įdėtą indėlį į agronomijos, žemės ūkio mokslą. Ir tikrai ji yra viena iš tų asmenybių, kuri įsirašė ne tik į Žemdirbystės instituto istoriją, bet ir į viso žemės ūkio mokslo istoriją“, - kalbėjo Ž. Kadžiulienė.

Apie piktžolių tyrimų raida ir J. Monstvilaitės kelius į mokslą susirinkusiems pasakojusi habil. dr. Irena Kavoliūnaitė priminė, kiek laiko ir energijos profesorė skyrė ekspedicijoms. Konferencijos dalyviai minėjo, kad, matyt, savu laiku kiekvienas Lietuvos laukas buvo išvaikščiotas ir kiekviena piktžolė suskaičiuota, rengiant piktžolėtumo žemėlapį.

„Profesorės J. Monstvilaitės gausus mokslinis palikimas yra pats geriausias paminklas, kokį mokslo žmogus gali pats sau pasistatyti viso gyvenimo triūsu. Jaučiamės, kad ir mes esame prie viso to prisidėję“, - kalbėjo habil. dr. I. Kavoliūnaitė (dešinėje)

„Lietuvos laukų piktžolėtumas tuo laiku buvo labai didelis ir dėl neseniai praūžusio karo, bet daugiausiai – dėl politikos, kai žemės liko be savininkų priežiūros (...) Ekspedicijos buvo kaip jos arkliukas. Ji, gavusi ir iš Maskvos tolimesnes gaires, labai susidomėjo, kad Lietuvai reikia piktžolių žemėlapio“, - kalbėjo I. Kavoliūnaitė.

Tai, kad 1957-1984 m. rengtos mokslinės ekspedicijos buvo pirmieji didelės apimties, labai reikalingi fundamentiniai tyrimai, turėję mokslinę ir praktinę išliekamąją reikšmę, pabrėžė ir profesorius S. Čiuberkis. Vėliau laukai švarėjo, tačiau mokslininkė ir toliau ieškojo priežasčių, kodėl šis procesas vyksta gana lėtai. „Skusk, ark, akėk ir herbicidų pridėk“, - nuostatą ir savotišką J. Monstvilaitės devizą priminė S. Čiuberkis.

J. Monstvilaitė minėta ir kaip puiki administratorė. Buvo metas, kai prie vieno tyrimo, jos suburti, dirbo devyniolika skirtingų sričių mokslo darbuotojų. „Visa tai sugebėjo suorganizuoti, darbui įkvėpti nenuilstanti profesorė J. Monstvilaitė. Herbologė, habilituota daktarė, profesorė – rodos, tik trys titulai, keli trumpi žodžiai, telpantys į vieną eilutę, o iš tiesų, tai – ilgas ir tvarkingas, didžiai turtingas nuveiktais darbais mokslininkės gyvenimas“, - akcentus dėliojo I. Kavoliūnaitė.

Susirinkusieji minėjo profesorės gebėjimą įkvėpti jaunus žmones gilintis, ji mokėjo motyvuoti, pagirti, o tuo pačiu tvirta ranka vesdavo link tikslo. „Turi ne vadovę, o vikšrinį traktorių, kai įklimpsi – vis vien ištrauks“, - šviesiais prisiminimais apie J. Monstvilaitės, kaip mokslinės vadovės, darbą dalijosi konferencijos dalyviai, teigdami, kad aspirantus ji rinkdavosi atsakingai. Tačiau kraitis solidus - 29 jos mokiniai yra apgynę daktaro disertacijas.

Konferencijos dalyviai ne tik prisiminė piktžolių tyrimų Lietuvoje pradžią, bet ir išklausė dr. Irenos Deveikytės pranešimą apie dabartinius piktžolių kontrolės tyrimus, o prisiminimais apie profesorės J. Monstvilaitės veiklą dalijosi su jos dukra Giedre Kaukaite.

Profesorės Jadvygos Monstvilaitės mokslinis palikimas bei šviesus atminimas įamžintas ir prof. habil. dr. S. Čiuberkio monografijoje „Herbologijos tyrimų Lietuvoje raida. Profesorė Jadvyga Monstvilaitė“.

MŪ inf.