Kaunas. Dėmesys dirvožemiui - pastaraisiais metais itin akcentuojama tema. Apie tai žemdirbiai diskutuoja seminaruose ir lauko dienose, o agrofirmos siūlo įvairius sprendimus, kaip padidinti laukų derlumą. Tyrimus šioje srityje aktyviai atlieka ir mokslininkai.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslininkai prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis ir dr. Alvyra Šlepetienė nustatė, kas didina dirvožemio derlingumą, o kas jį alina, bei pasiūlė, kaip gerinti jo būklę.

„Lietuvos dirvožemio danga labai įvairi. Dėl žmonių veiklos ir klimatinių veiksnių įtakos vyksta įvairūs dirvodaros procesai, kurie ne visada palankūs ir lengvai prognozuojami, juos sunku valdyti", - sako profesorius G. Staugaitis.

Klimato kaita, vis didesnis chemizavimas, aktyvus galingos technikos ir neracionalus agrarinių priemonių komplekso naudojimas, siaura auginamų augalų specializacija alina dirvožemį, lemia jo degradaciją. Tai reiškia, kad jame mažėja organinių medžiagų, prastėja jų kokybė, didėja tarša sunkiaisiais metalais ir kitais teršalais, išbalansuojamas cheminių elementų tarpusavio santykis.

„Parengėme metodinių priemonių, kurios padės valdyti dirvožemyje vykstančius procesus, taikyti pažangius ir tikslius diagnostikos metodus, moksliškai pagrįstus tręšimo, kalkinimo, sėjomainos, antierozinių dirvožemį tausojančių priemonių planus", - pabrėžia profesorius, LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius G. Staugaitis.

Kaip rodo LAMMC atlikti tyrimai, organinių medžiagų dirvožemyje labiausiai mažėja, kai žemė intensyviai dirbama, naudojama daug mineralinių trąšų, sėjomainoje vyrauja migliniai javai ir trūksta organinių trąšų. Auginant ilgamečių žolių, jų daugiakomponenčių mišinių, pupinių augalų, reguliariai naudojant sideratus (žaliąsias trąšas), įsėjant tarpinių pasėlių ir įterpiant daugiau augalų liekanų, dirvožemyje daugėja organinių medžiagų ir gerėja jų kokybė.

Profesorius Gediminas Staugaitis įspėja, kad dėl vandens nutekėjimo beveik penktadalyje Lietuvos vyksta intensyvi dirvožemio erozija

Labiausiai dirvožemio erozija pasireiškia Vakarų ir Pietryčių Lietuvoje, o didžiausią įtaką jai daro statūs šlaitai, iškrintančių kritulių kiekis ir jų intensyvumas.

Baltijos pakrantės smėlžemių lygumoje, Baltijos aukštumos ir Rytų Lietuvos vietovėse sparti vėjo erozija. Ją lemia vėjo greitis, auginami pasėliai, dirvožemio dalelių dydis ir atstumas iki artimiausio miško ar medžių.

Intensyviai veikiančiuose žemės ūkiuose tręšiama gausiau. Fosforas, kalis ir daugelis kitų elementų didina dirvožemio derlingumą, bet augalų nesunaudotas nitratų formos azotas paprastai greitai išplaunamas ir teršia gruntinius bei aplinkinius vandenis, Baltijos jūrą. Šis procesas dar labiau paspartėja, jei fosforu tręšiama nepakankamai arba augalams ima trūkti sieros. Siekiant ne tik užtikrinti didesnį derlių ar geresnės kokybės produkciją, bet ir mažiau teršti aplinką, dirvožemį būtina tręšti subalansuotai.

Mokslininkai G. Staugaitis ir A. Šlepetienė dešimtmetį trukusių tyrimų rezultatus sudėjo į darbų ciklą „Tausojantis dirvožemio naudojimas ir degradacijos procesų valdymas", už kurį buvo nominuoti Lietuvos mokslo premijai.

MŪ inf.