Kaunas. Eina penkti metai, kai Veterinarijos akademija su Medicinos universitetu susijungė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU). Nors laiko prabėgo palyginti nedaug, Veterinarijos akademija pakeitė savo įvaizdį ir iš esmės atsinaujino.

„VETinfo" žurnale - pokalbis apie permainų laikotarpį su LSMU Veterinarijos akademijos kancleriu prof. Henriku ŽILINSKU.

Profesoriau, kaip prabėgo ketveri metai, kai tapote LSMU dalimi?

Laikas bėga labai greitai. Akademija per šiuos metus tapo patrauklesnė, įgijo didesnę manevrų teisę finansų srityje, be to, studentų skaičius tampa stabilesnis, daugėja naujų studijų programų Veterinarijos akademijoje ir visame universitete. Siekiame, kad mokslo laboratorijos atitiktų aukštus tyrimų kokybės reikalavimus.

Infrastruktūros pokyčių įvyko labai daug. Akademijai tapus LSMU dalimi, buvo pabaigta Užkrečiamųjų ligų katedros renovacija, renovuotas sporto rūmų pastatas, „Vivariumas", statomas naujas visuomenės sveikatos pastatas, kuriame bus ir atnaujintos Maisto saugos bei kokybės katedros laboratorijos. Iš slėnio „Nemunas" lėšų rekonstruotas anatomikumas, Gyvūnų mitybos ir biochemijos katedros, vienas stambiųjų gyvulių klinikų fligelis su auditorijomis, vadinamasis „kalvės" pastatas, dabartinis Mikrobiologijos ir virusologijos institutas, o aštuonioms laboratorijoms gauta nauja aparatūra. Rekonstruojamas pastatas prie stambiųjų gyvulių  klinikų - čia įsikurs viso universiteto mokslininkams svarbus Aštrių bandymų centras, kuriame su laboratoriniais gyvūnais bus išbandomi ir patikrinami įvairūs mokslo siekiniai, ugdomi klinikiniai įgūdžiai. ES labai griežtai reglamentuoja visus tokios rūšies bandymus, taigi turėsime specialią vietą, kur galėsime tai atlikti. Dalis slėnio „Nemunas" lėšų panaudotos Gyvulininkystės instituto mokslinei infrastruktūrai gerinti. Iš viso į Veterinarijos akademijos teritorijoje esančią infrastruktūrą bus  investuota apie 75,7 mln. litų. 

Yra ir struktūrinių pokyčių - dviejų aukštųjų mokyklų susijungimas išplėtė kai kurias katedras.

Ne kartą esate akcentavęs naujo kokybiško mokymo būtinybę. Ar Veterinarijos akademijos mokslininkai, lektoriai spėja žengti koja kojon su laiku?

Neseniai tarptautinė ekspertų komisija vertino visą Sveikatos mokslų universitetą, jis buvo akredituotas  6 metams. Ekspertų ataskaitoje išsakytas labai pozityvus požiūris į visus pokyčius - ir infrastruktūros, atnaujinant pastatus bei laboratorijas, ir vidinius. Veterinarinės medicinos studijų programa taip pat akredituota 6 metams.

Bet negalime užmigti ant laurų, nes yra tam tikrų signalų. Pirmiausia, kai kuriems mūsų dėstytojams norisi priminti, kad jie neatidėtų mokslinių  tyrimų.  Jaučiu tendenciją, kad dauguma jų nukrypo į gryną edukaciją, o mokslinis darbas, kuris yra kokybės rodiklis, tapo šiek tiek apleistas, ir tai kelia rūpestį. Vis dažniau girdžiu dėstytojus sakant, kad jie turi daug paskaitų ir  nebelieka laiko mokslui. Tačiau tai ne pasiteisinimas. Skatinu rašyti mokslinius darbus, dalyvauti įvairiose programose ir kelti kvalifikaciją. Manau, kaip mokslinę bazę reikia stiprinti ir Gyvulininkystės institutą. Instituto mokslininkus reikėtų plačiau įtraukti į studijų procesą, o instituto infrastruktūrą panaudoti Gyvulininkystės technologijos fakulteto studentų rengimui. Reiktų kuo greičiau renovuoti Baisogaloje esantį tam skirtą pastatą, įrengti bendrabučio tipo viešbutį, kur būtų galima apgyvendinti studentus, atvykstančius tam tikram studijų ciklui.

Dar vienas rūpestis - neužsiauginame kai kurių  mokslo šakų specialistų, pavyzdžiui, žuvų ligų, žuvų veisimo ir auginimo, t. y. akvakultūros specialistų, o poreikis jiems didėja, reikia rengti pamainą ir kitose mokslo šakose. Labai norėtųsi tokias nišas užpildyti savo išugdytais jaunais mokslininkais.

Studijų programos keičiasi atsižvelgiant į šiandienos poreikius?

Be abejo.Turime naujas studijų programas - medicininę ir veterinarinę genetiką, medicininę ir veterinarinę biochemiją, maisto mokslą, gyvūnų mokslą. Yra gvildenama idėja maisto mokslo studijų programą integruoti į KTU, kur rengiami gamybos technologai. Jų bazinis išsilavinimas labiau orientuotas į cheminius, technologinius procesus, o mūsų - į maisto sudėtį, jo kokybę ir kontrolę. Tad prasidėjo diskusijos, ar nevertėtų studentams pasiūlyti jungtinės Veterinarijos akademijos ir KTU studijų programos. Manau, reikia diskutuoti, įvertinti visus pliusus ir minusus, nes ir mūsų infrastruktūra bei mokslo potencialas sustiprėjo.

Kalbant apie dabarties iššūkius, turime vieną rūpestį - gal tik 8-10 iš viso veterinarinės medicinos absolventų kurso eina dirbti su stambiais gyvūnais. Turbūt tai ne aukštosios mokyklos problema, nes su panašiomis problemomis susiduriama ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Suomijoje tai sprendžiama valstybiniu lygiu: į ūkį atėjusiam dirbti jaunam veterinarijos gydytojui suteikiama lengvatinė paskola būstui, sumokama už studijas, jeigu jis įsipareigoja tam tikrą laiką dirbti ūkyje. Esu įsitikinęs, kad šioje srityje jaunus specialistus reikia skatinti, nes jeigu valstybė paliks čia laisvą rinką, bus rimtų problemų.

Pradėjęs jau penktuosius pokyčių metus, manote, kad susijungimas su Medicinos universitetubuvo teisingas žingsnis?

Taip. Kai jungėmės, į mane buvo leidžiamos gausios kritikos strėlės. Tas laikotarpis man asmeniškai nebuvo lengvas. Šiandien visų mūsų pareiga drąsiai ir atsakingai sutikti pozityvius pokyčius, nes sunku įsivaizduoti, kaip mūsų maža aukštoji mokykla būtų atsilaikiusi šiais permainų laikais.

Kritikai turėjo suprasti, kad tai buvo ne kokios nors grupės ambicijų tenkinimas, bet geresnio, kokybiškai užtikrinto studijų ir mokslo proceso tąsa ateities kartoms. Darbo neprarado nė vienas žmogus, o atlyginimai tik padidėjo. Dideliame universitete yra įvairiapusiai stiprus ir finansinis, ir žmogiškasis, ir administracinis potencialas, leidžiantis amortizuoti pasitaikančius pokyčius studijų ir mokslo erdvėje. Galbūt tam tikrą kultūrų susijungimą žmonės jaučia, bet tai - natūralūs procesai, be kurių neapsieina nė viena institucinė integracija.  

Prieš trejus metus sakėte, kad įsiliejimas į LSMU akademijai turės įtakos ateityje. Turbūt ta ateitis jau yra dabar, kai matomi akivaizdūs pokyčiai?

Pokyčius jaučiame, viską galima įvertinti skaičiais. Bet yra ir dar vienas dalykas - trijų didžiųjų Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai turi idėją iki 2020-ųjų įkurti Lietuvos universitetą Kaune. Ir aš pritarčiau tokiam universitetui, pasaulinėje praktikoje tai yra pasiteisinęs modelis. Mes pagrindus tam galėjome padėti anksčiau, tačiau padaryta klaidų naudojant visų Lietuvos slėnių, skirtų studijų mokslo ir verslo integracijai, lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, kiekviena aukštoji mokykla moko chemijos. O juk galėjo išaugti vienas biotechnologijų ir chemijos centras, kur visi studentai mokytųsi chemijos, taip pat - kalbų, informatikos centrai. Čia galėjo būti sukoncentruota pati pažangiausia technika, mokslininkai, lektoriai. O dabar to mokome kiekvienas savo kieme, išskaidžius lėšas ir mokslinį potencialą. Vieno universiteto idėja labai tiktų mūsų specifiniam -specializuotam universitetui, kuris savo viduje susitelktų specialybės studijoms ir moksliniam darbui, o visus kitus išsilavinimui būtinus dalykus studentams dėstytų patys geriausieji tos srities dėstytojai. Žinoma, dideliame universitete reikia išlaikyti savo veidą, istoriją, bet niekas to nedraudžia. Todėl aš nebijau permainų ir esu linkęs į viską žvelgti optimistiškai. Daugiau optimizmo, neapsiriboti savo kiemo politika linkiu ir visam kolektyvui, universiteto bendruomenei.

Visą interviu skaitykite penktajame šių metų „VETinfo" žurnalo numeryje