Kaunas. Žiema – tarsi ramybės laikotarpis, bet žiemkenčių laukuose verda gyvenimas: kviečiai leidžia šakneles, o dirvos paviršiuje migruoja sliekai. Po sniegu, nesant įšalo, gali susidaryti sąlygos plisti pelėsį sukeliantiems patogenams.

VDU Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas dalijasi kai kuriomis įžvalgomis, tačiau iš karto perspėja, kad teoriniai pastebėjimai gali nesutapti su realia situacija. „Labai sunku prognozuoti, kai orai permainingi, bet kiekvienam augintojui reikia žinoti, kas vyksta augalų aplinkoje“, – sako V. Liakas.

Po sėjos žemdirbiai neramiai laukia rudens ir žiemos, daug pastangų deda didindami augalų atsparumą šalčiams, nes įprato, kad šąla, o sniego danga būna plona. Šiemet augintojų elgsena buvo standartinė, bet žemės ūkio specialistams rudenį nerimą kėlė „vakarykščių cepelinų spalvos dangus“: šilta ir apsiniaukę, daug dienų be saulės prošvaisčių, tai reiškia, kad augalai nesukuria atsarginių maisto medžiagų, o jas naudoja.

Dar daugiau nerimo atsirado iškritus sniegui ant šiltos žemės. „Silpnas šaltukas neturėjo įtakos temperatūrai po sniegu, atsikasę kviečius, radome tik ką išleistas šakneles ir paviršiuje migravo sliekai. Tai reiškia, kad po sniegu vyko gyvenimas, augalai iš lapų naudojo atsargines medžiagas, o „išsunktus“ lapus apniko patogenai. Natūralu, kad specifiniai grybai, šiuo atveju ligų sukėlėjai, gavo signalą utilizuoti darbą atlikusius lapus“, – pasakoja V. Liakas.

Per keletą dienų sniego danga pastorėjo iki 16–20 cm, visos viltys buvo, kad spustelėjęs šaltukas sušaldys dirvos paviršių, bet žema oro temperatūra per kelias šaltas naktis neįveikė sniego sluoksnio, gal tik sliekai migravo gilyn iš paviršiaus.

Daugelis pastebėjo, kad prasidėjus atodrėkiui, sniego sluoksnis labai greitai sumenko: padėjo švystelėjusi saulė, šilta žemė, tad sniegas nyksta labai sparčiai. Gera žinia ta, kad nesušalusi žemė sugers daugiau vandens, priešingu atveju dalis vandens išgaruotų, o dalis nubėgtų dirvos paviršiumi.

Pelėsio plitimą prognozuoti sunku

Tačiau sniegas ant šiltos žemės kelia ir nerimo. Jei jo danga išliktų ilgiau, padidėtų sniego pelėsio atsiradimo tikimybė. Tikimybė išlieka, bet ramina tai, jog sniego pelėsio išplitimui reikalingas ilgesnis infekcijos laikotarpis. Infekcijos pasireiškimas siejamas su lėtu patogenų augimu, esant 0 °C temperatūrai po sniegu, ir su laipsnišku angliavandenių atsargų išeikvojimu augaluose per žiemą.

„Dabar, kai sniegas intensyviai tirpsta, sunku prognozuoti pelėsio plitimą, reikėtų atsižvelgti į du veiksnius: patogeno agresyvumą ir augalų jautrumą, augalų fiziologinę būklę po rudens augimo sąlygų. Literatūros šaltiniuose rašoma, kad dirbtinėse sąlygose pasėtiems augalams inkubuotiems tamsoje, 0 °C temperatūroje ir esant dideliam drėgniui, tirtų žieminių kviečių veislių inkubacinis laikotarpis viršijo 2 mėnesius“, – žiniomis dalijasi V. Liakas.

Dabar, kai sniegas intensyviai tirpsta, sunku prognozuoti pelėsio plitimą

Mokslininkas priduria, kad reikia tikėtis, jog pelėsis neišplis, nes sniego danga plonėja, o tolesnėse orų prognozėse numatomas lengvas šaltukas. Būtų geriausia, kad šis sniegas nutirptų, o tuomet lengvai pašaltų ir pasnigtų. Jei liks šlapio sniego danga ir ji suledės, atsiras kitų problemų, o jei ant suledėjusio sniego dar pasnigs, tai sniego pelėsio tikimybė išliks.

Stebėtinas konidijų gyvybingumas

Žinoma, svarbus vaidmuo teks augalinėms liekanoms, nes ligų sukėlėjai ant dirvos paviršiaus ar ant šiaudų gali išlikti iki 50 savaičių.

„Galima sakyti: „man ramu, nes šiaudus užariau“. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad konidijos, užkastos dirvožemyje ir laikomos 5, 15 arba 25 °C temperatūroje, išliko gyvybingos atitinkamai 150, 30 arba 10 dienų.

Rezultatai parodė, kad sukėlėjai išgyvena dirvožemyje kaip hifai šiauduose ar augalinėse šiukšlėse, ir tai patvirtina išvadą, kad inokuliatas iš šiukšlių yra pagrindinis infekcijos šaltinis. Taip pat sukėlėjus gali pernešti vėjas su dirvožemio dalelėmis“, – aiškina V. Liakas.

Daugiau grėsmių kol kas matyti kviečiams, tačiau žieminiai rapsai taip pat gali nukentėti, jų iššutimas pasitaiko palyginti dažnai. Rapsų augintojus dabar ramina faktas, kad praėjusio rudens pabaigoje pasėlių būklė buvo įvertinta tarp 8–10 balų, tai reiškia, augalai pasitiko žiemą tikrai gerai pasiruošę.

VDU Žemės ūkio akademijos bandymų stoties direktorius profesorius Rimantas Velička informavo, kad sausio 19 dienos rytą (kai baigėsi kelias dienas trukęs šalčių periodas) sniego danga Kauno r. Akademijos laukuose buvo 15 cm storio. Įšalas buvo pasiskirstęs labai nevienodai – vešlių žiemkenčių laukuose, pievose įšalas siekė vos 2–3 cm, arimuose ir kituose plotuose be augalų dangos įšalo gylis buvo iki 10 cm. 

MŪ inf.