Akademija, Kauno r. Pagrindinis žemės ūkio maisto produktų gamybos įrankis, visos mūsų planetos oda, milijardų mikroorganizmų buveinė - taip įvairiai galima apibrėžti dirvožemį. Tačiau tai ir liks tik skambiais žodžiais, jei taip ir nebus parengtas Dirvožemio įstatymas.

Vakar Aleksandro Stulginskio universitete vykusioje konferencijoje „Dirvožemis ir aplinka - 2017" buvo plačiai gvildenta dirvožemio tema - perskaityta net penkiolika pranešimų, po kiekvieno iš jų dar buvo ilgesnės ar trumpesnės diskusijos. Aštrumu išsiskyrė Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausiosios specialistės Virgilijos Gregorauskienės pranešimas apie naujoves dirvožemio politikoje.

Pasak V. Gregorauskienės, Lietuvoje dirvožemio politikoje nieko naujo, išskyrus įstrigusį bandymą parengti Dirvožemio įstatymą. „Sunkiai bandėme pagimdyti Dirvožemio įstatymą, bet pagrindiniai gimdytojai nėrė į Seimą ir jų prioritetai pasikeitė", - ironizavo V. Gregorauskienė. Dirvožemis yra vienintelis gamtos kūnas, kuris iki šiol nereglamentuojamas, nors, pavyzdžiui, vandens sritis turi bent kelias reglamentuojančias direktyvas.

„Lietuvoje nebėra nacionalinių dokumentų, reglamentuojančių, o ne rekomenduojančių tausų žemės ūkio dirvožemių naudojimą, visi jie yra skirti tik ES BŽŪP įgyvendinimui, t. y. dirvožemio kaip žemės ūkio įrankio funkcijų išsaugojimui", - sako Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė Virgilija Gregorauskienė

Europos Sąjunga bando atnaujinti šalių dialogą dirvožemio klausimu, kuris, deja, nėra prioritetinė ES sritis. Tam Europos Komisija 2016 m. subūrė Ekspertų grupę dirvožemio klausimais (SEx) ir Europos ekologijos politikos institutui užsakė on-line WIKI platformoje atlikti visų šalių dirvožemį reglamentuojančių dokumentų inventorizaciją ir analizę. Viso šio sumanymo tikslas - įžvelgti ES dirvožemio politikos spragas ir nesėkmių priežastis.

Buvo surinkta beveik 700 įvairių instrumentų, visi jie padalyti į šešis klasterius (arba šešias reglamentų grupes) . Pirmoji grupė - bendrieji dirvožemio reglamentai. Apibendrinant šios grupės įstatymus, aiškėja esminė ES dirvožemio politikos problema - privati žemėvalda. Iš čia kyla BŽŪP problemos, kurios bus sprendžiamos griežtinant trąšų reglamentą, GAAB reikalavimus. Kita problema - dirvožemio ekonominės vertės nustatymas ir jo kriterijų paieška; specialiu projektu bandoma kurti ekonominės dirvožemio vertės nustatymo metodologiją.

Pilnutėlė salė rodo, kad konferencija „Dirvožemis ir aplinka - 2017" palietė aktualias temas

Kitos reglamentų grupės - Žemės ir miškų ūkio dirvožemio politika, Sklaidyta dirvožemio tarša (sunku nustatyta sklaidytos taršos teršėją, todėl sunku ir įgyvendinti principą, kad už taršą moka tikrasis teršėjas), Užterštos teritorijos (nėra bendro mechanizmo, kaip nustatyti ir tvarkyti užterštas teritorijas), Gamtonaudos, žemėnaudos planavimas, dirvožemio dangos ir paskutinioji grupė - Klimato kaita ir energetiniai resursai.

„Galima daryti išvadą, kad iš esmės BŽŪP palaiko veiklą, spartinančią dirvožemio degradaciją, o dirvožemis tausojamas tik įgyvendinant tam tikrus reikalavimus. Todėl planuojama peržiūrėti, stiprinti ir plėsti numatytas GAAB ir žalinimo priemones. Bioįvairovės saugojimas mažai efektyvus stambėjant monokultūriniams ūkiams", - naujas tendencijas pastebi V. Gregorauskienė.

Konferenciją moderavo LAMMC direktorius Zenonas Dabkevičius ir Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius

BŽŪP politika apima tik 72 proc. dirvožemio dangos ir numato tik minimumą būtinų dirvožemio apsaugos priemonių. Pavyzdžiui, tik devynios ES šalys reglamentuoja žemės ūkio veiklą pagal šlaitų statumą. Nors augalų rotacija yra privaloma, apie 70 proc. dirbamų žemių yra monokultūrinės.

Ekspertai įžvelgė spragų ir miškų dirvožemio naudojimo politikoje. Mat dėl miškuose naudojamos sunkiosios technikos dirvožemis suspaudžiamas, suardoma jo struktūra, o to pasekmė - užmirkimas. Kaip galimas problemos sprendimas siūlomos išmokos už arklių naudojimą miško darbams. Nors apskritai miško auginimas yra labiausiai dirvožemį tausojantis ūkinio naudojimo būdas.

Kaip pastebi V. Gregorauskienė, dabar keičiami patys akcentai - ne saugosime dirvožemį nuo grėsmių, o bandysime tausoti dirvožemio funkcijas. Dirvožemis yra neatsistatantis gamtos turtas, kitaip tariant - visuomenės bendra nuosavybė, kaip oras ir vanduo, tad turėtų būti traktuojamas kaip tam tikrą laiką ūkininko žemėje naudojamas jo veiklos instrumentas (priemonė), o ne ūkininko nuosavybė, su kuria jis gali elgtis savo nuožiūra.

MŪ inf.