Akademija (Kėdainių r.) Pagal sėjomainose auginamų pupinių augalų santykinius plotus ir gaunamą produkciją Lietuva yra tarp pirmaujančių ES šalių, tačiau šioje srityje tiek mokslininkai, tiek ūkininkai dar turi daug neatsakytų klausimų.

Pupiniai augalai, palyginti pavyzdžiui su migliniais javais, yra labai skirtingi, įnoringi, jų produktyvumas daugiau priklauso nuo įvairių dalykų: priežiūros, veislių, aplinkos sąlygų ir gali smarkiai svyruoti. Kita vertus, pupinių nauda agroekosistemose irgi yra įvairiapusė – ne tik derlius, bet ir biologinio azoto indėlis į dirvožemį.

Siekdami praplėsti savo žinias apie pupinius augalus ūkininkai, kiti žemės ūkio specialistai, studentai gausiai dalyvavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės institute vykusiame seminare „Pupinių augalų tvarus auginimas įprastiniame ir ekologiniame žemės ūkyje“.

Pupinių šeima itin gausi, o nauda - įvairiapusė

Pupinių augalų šeima yra labai gausi ‒ joje suskaičiuojama net daugiau kaip 20 tūkst. rūšių augalų (pavyzdžiui, miglinių šeimoje yra 10 tūkst. rūšių, o bastutinių ‒ tik 3,5 tūkst. rūšių). Šimtai pupinių rūšių gali būti naudojama žmogaus ir/arba gyvūnų maistui visame pasaulyje, tačiau tik 20 rūšių yra auginamos komerciniams tikslams dideliuose plotuose.

Lietuvoje, be įvairių pupinių šeimos žolinių augalų, sėjomainose populiariausi yra žirniai ir pupos. Per pastaruosius kelerius metus jų plotai labai išsiplėtė: 2012 m. žirnių plotai sudarė kiek daugiau kaip 20 tūkst. ha, pupų ‒ vos kelis tūkstančius ha. O jau 2017 m. žirnių plotai viršijo 160 tūkst. ha, pupų ‒ 60 tūkst. ha. Tiesa, šiemet žirnių pasėlių plotai sumažėjo iki 110 tūkst. ha, pupų išliko maždaug tokie patys.

Pasak dr. Žydrės Kadžiulienės, pupinių nauda sėjomainoje ir produktyvumas labai priklauso nuo jų rūšių ir veislių, aplinkos sąlygų, auginimo technologijų. Žirnių vidutinis derlingumo potencialas gali svyruoti nuo 2,5 iki 5,5 t/ha sėklų, jų sukaupiamo biologinio azoto (N) kiekis ‒ 50-90 kg/ha, baltymų ‒ 17-24 proc. Pupų atitinkamai ‒ 6-6,5 t/ha sėklų, 60-90 kg/ha N ir 25-34 proc. baltymų. Lubinų sėklų derlius mažesnis ‒ 1,5-2,5 t/ha, tačiau šie augalai dirvoje gali palikti 150-170 kg/ha azoto, o jų sėklų baltymingumas siekia 30-45 proc.

Vienus didžiausių kiekių biologinio azoto dirvoje sukaupia liucernos ‒ 200-300 kg/ha, jų žaliosios masės derlius, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis, siekia 7,0-11,0 t/ha, baltymingumas ‒ 18-22 proc. Dobilai taip pat yra puikus biologinio azoto šaltinis: raudonieji sukaupia 150-200 kg/ha N, baltieji ‒ 50-120 kg/ha N, jų žaliosios masės derlius sudaro atitinkamai 2,5-10,0 ir 2,5-5,0 t/ha sausųjų medžiagų, baltymingumas ‒ 16-22 proc.

Dėl dirvoje paliekamo biologinio azoto pupiniai augalai turi didžiulę naudą sėjomainai, yra vertingas priešsėlis. LAMMC Žemdirbystės instituto duomenimis, po raudonųjų dobilų augintų žieminių kviečių derliaus priedas gali būti per 2 t/ha grūdų, o augintų po liucernų ‒ net iki 3 t/ha. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad ankštinių, kaip azoto šaltinio, vertė gali įvairuoti nuo neigiamos iki teigiamos ir priklauso nuo augalų vystymosi, išlikimo bei panaudojimo.

Ankštinių augalų nauda sėjomainoje ir produktyvumas labai priklauso nuo jų rūšių ir veislių, aplinkos sąlygų, auginimo technologijų.

Plečiantis plotams, atsiranda ir daugiau problemų

Ankštinių pagrindiniai trūkumai yra tai, kad pasėliai dažnai išgula ir būna sunku nuimti derlių, be to, kartais nelengva pasėlius apsaugoti nuo piktžolių, o produktyvumas labiau nei kai kurių kitų rūšių augalų priklauso nuo agrotechnikos. Būtent dėl pupinių jautrumo auginimo ir klimato sąlygoms beveik kasmet dalis išgulusių pasėlių lieka nenukulta.

Per pastaruosius dvejus metus tokių pasėlių plotai sudarė gana nemenką jų dalį. Pernai, kaip žinia, nuimti ankštinių augalų derlių trukdė gausūs lietūs, o šiemet nuostolių padarė sausra. Statistiniais duomenimis, 2017 m. iš augintų 236,2 tūkst. ha pupinių net 24,6 proc. pasėlių liko nenukulta (žirnių ‒ 16,9 proc., pupų ‒ 5,7 proc.). Tiesa, vidutinis jų derlingumas tais metais buvo didesnis už šiųmetį: 2017 m. žirnių vidutinis derlingumas, statistiniais duomenimis, sudarė 2,91 t/ha, o šiemet ‒ tik 2,00 t/ha, pupų atitinkamai ‒ 3,42 ir 2,20 t/ha.

Pastebima, kad didėjant pupinių augalų plotams, vis dažniau pasireiškia ir didesnių nuostolių gali padaryti ligos, labiau išplinta ir kenkėjai. Vieni žalingiausių kenkėjų, padarančių didelių nuostolių derliaus kiekiui ir kokybei, yra arkliapupiniai grūdinukai (Bruchus rufimanus). Šių vabalų lervos maitinasi ankštyse esančiomis grūdų užuomazgomis.

Grūdinukų pažeistos sėklos tampa skylėtos. Kenkėjai plinta esant šiltiems ir sausiems orams ir kai sėjama užkrėsta sėkla. Todėl mokslininkai pataria augintojams sėti sveiką sėklą, užarti pupinių augalines liekanas, o vegetacijos eigoje naudoti insekticidus (pirmąkart ankščių mezgimosi pradžioje, kai pasėlyje randama suaugusių vabalų, antrąkart ‒ po 7-10 dienų).

Ž. Kadžiulienė atkreipė augintojų dėmesį į pavojingą žirnių ligą ‒ pašaknio puvinius. Kai kurie ūkiai, kurių pasėlius pažeidė ši liga, jau yra patyrę didelių nuostolių, nes ligoti augalai masiškai žūva. Šiuo atveju ypač svarbi puvinių prevencijos priemonė yra sėjomaina, nes ligos pradai išlieka gyvybingi dirvožemyje daug metų. Pašaknio puvinių sukėlėjais užterštuose laukuose žirniai turėtų būti auginami ne dažniau kaip kas 7 metai. Be to, žinotina, jog į šaltą ir šlapią dirvožemį pasėtus žirnius šaknų puviniai pažeidžia smarkiau.

Gamybinėje ankštinių auginimo praktikoje dar mažai atkreipiama dėmesio į tripsų pažeidimus. Kai šie nelengvai pastebimi kenkėjai pažeidžia ankštis, jose sumažėja sėklų kiekis. Mokslininkai ištyrė, jog į tripsų pažeidimus žirnių veislės reaguoja nevienodai: vienas tripsai gali pažeisti tik minimaliai, o kitas ‒ stipriai. Tad renkantis veisles, vertėtų atkreipti dėmesį ir į jų jautrumą tripsams.

„Pastebima, kad didėjant pupinių augalų plotams, vis dažniau pasireiškia ir didesnių nuostolių gali padaryti ligos, labiau išplinta ir kenkėjai“, - sakė Žydrė Kadžiulienė.

Veislių daug ir jos skirtingos

Pasak selekcininkės dr. Kristynos Razbadauskienės, žirnių veislių įvairovė labai didelė ir jos gali gerokai skirtis viena nuo kitos. 2018 m. Nacionaliniame augalų veislių sąraše yra 17 žirnių veislių, iš kurių 3 lietuviškos (Ieva DS ir Jūra DS), ir 10 pupų veislių, iš kurių viena lietuviška ‒ Reda DS (tačiau pupų selekcija LAMMC toliau netęsiama). Atrodytų, tiek žirnių, tiek pupų registruotų veislių gana daug.

Tačiau K. Razbadauskienė pastebi, jog rinkoje kokybiškos šių augalų sėklos dar per mažai, tik nedidelė dalis pasėlių plotų apsėjama sertifikuota žirnių ar pupų sėkla. „O tai rodo dar gana žemą mūsų kai kurių ūkių agrotechnikos lygį, kuris neleidžia pasiekti geresnių rezultatų“, ‒ sakė selekcininkė.

Lietuvoje užaugintų ir aprobuotų ankštinių sėklinių pasėlių plotas pastaraisiais metais mažėja. Pavyzdžiui, 2017 m. buvo aprobuoti 10-ies veislių žirnių sėkliniai pasėliai, kurių plotas sudarė 5,16 tūkst. ha, ir dar 6 veislių 585 ha aprobuoti ekologinėje sėjomainoje. O šiemet aprobuota tik 6 veislių žirnių sėkliniai pasėliai, kurių plotas siekė vos 2,15 tūkst. ha, ir dar 4 veislių 295 ha ekologinėje sėjomainoje. Aprobuoti sėklinių pupų plotai pastaraisiais metais išliko beveik nepakitę: 2017 m. jų buvo 3,42 tūkst. ha, 2018 m. ‒ 3,41 tūkst. ha. Sėkloms augintos 9 veislių pupos.

Ne visos veislės, kurių sėklos platinamos Lietuvos rinkoje, yra ištirtos mūsų šalies sąlygomis. Kadangi ES rinkoje galima platinti veisles iš bendro ES katalogo, todėl taip ir daroma ‒ augintojai pasitikėdami firmų pateikiama informacija įsigyta tokių veislių, kokių jiems pasiūlo. Netirtų mūsų šalyje žirnių veislių (iš ES katalogo) aprobuoti pasėliai sudaro apie trečdalį visų įvertintų sėklinių pasėlių.  

Pasak dr. K. Razbadauskienės, dauguma žirnių veislių nėra plastiškos, tai reiškia, kad skirtingomis sąlygomis jų derlingumas gali labai skirtis. Siekiant stabilesnio derlingumo, vertėtų rinktis plastiškesnes veisles, t.y. tas, kurių derliaus skirtumai įvairiomis auginimo sąlygomis ne tokie ryškūs.

Besirenkantiems žirnių veisles ūkiams selekcininkė Kristyna Razbadauskienė patarė atkreipti dėmesį į jų įvertinimą pagal išgulimo balą.

Besirenkantiems žirnių veisles ūkiams selekcininkė pataria atkreipti dėmesį į jų įvertinimą pagal išgulimo balą. Jeigu veislė įvertinta 7 balais, tai pasėlį galima normaliai kulti. O 5-6 balais įvertintos veislės rizika išgulti jau didelė, gali taip atsitikti, ypač jeigu bus per daug patręšta azotu. Todėl vertinant veisles dėl išgulimo, mokslininkė pataria žiūrėti ne tik vidutinį jų balą, bet ir išnagrinėti, kokiais balais ta veislė buvo įvertinta konkrečioje tyrimų vietovėje.

Siekdami pateikti daugiau atsakymų į aktualius pupinių augalų agrotechnikos ir panaudojimo klausimus LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai pastaruoju metu vykdo bent du projektus. Jiems pasibaigus, mokslininkai pasidalys su ūkininkais naujausiais tyrimų rezultatais ir rekomendacijomis.

MŪ inf.