Kaunas. Užsitęsęs šiltas ruduo ilgina ir augalų vegetacijos laiką. Sodybose dar žydi vasaržaliai ir visžaliai hortenzijų krūmai, nors paprastai jų žydėjimo sezonas baigiasi rugsėjį. Kokias veisles rinktis ir kaip jas paruošti žiemai, pataria Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) botanikos sodo mokslininkai, sukaupę gausiausią hortenzijų kolekciją Baltijos šalyse.

VDU botanikos sodo hortenzijų kolekcija (įkurta 2014 m.) pastaruoju metu yra pati didžiausia iš Baltijos šalių botanikos sodų.

„Idėją sukurti hortenzijų kolekciją pasiūlė dr. Arūnas Balsevičius, - pasakoja Dendrologijos kolekcijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė. - Dar galima pasigrožėti 107 hortenzijų rūšių ir veislių krūmais, besiskiriančiais žiedynų spalva ir forma, o taip pat įvairių formų lapais".

Be Lietuvoje dažniausiai auginamų hortenzijų rūšių: šviesiosios, šluotelinės, laipiojančiosios ir ąžuolalapės, kolekcijoje auginamos ir rečiau sutinkamos rūšys: H. aspera, H. serrata bei H. cinerea. Eksponuojamos ir jautrios šalčiams didžialapių hortenzijų veislės.

Hortenzijos (Hydrangea) - dekoratyvūs 1-3 metrų aukščio vasaržaliai ar visžaliai krūmai, kartais lianos ar medeliai. Apie 20 hortenzijų rūšių paplitusios Rytų Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Į Europą atvežtos tik XVII a., greitai tapo populiarios.

Hortenzijos žydi birželio-rugsėjo mėnesiais įvairių spalvų puošniais žiedais: baltais, kreminiais, žalsvais, alyviniais, rausvais, raudonais, melsvais, mėlynais, violetiniais ar įvairiais šių spalvų deriniais. Jų žiedynus sudaro dvejopi žiedai - smulkūs dvilyčiai žiedyno viduryje ir stambūs sterilūs spalvoti žiedai aplink juos.

Seniausiai Lietuvoje auginama ir labiausiai paplitusi sodybų želdiniuose šviesioji hortenzija (H. arborescens). Šiuo metu, kai atsirado galimybių sukurti įmantriausių veislių, hortenzijos yra vienas iš madingiausių apželdinimo augalų.

Hortenzijas geriausia sodinti grupėmis, o ne pavienes, kadangi pavienių šių augalų dideli ir sunkūs žiedynai dažnai nulenkia šakas ant žemės. Vasarą jas reikia gausiai laistyti, nes dideli lapai išgarina daug vandens.

VDU botanikos sodo Dendrologijos kolekcijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė

„Šviesiosios hortenzijos (H. arborescens) - geriausiai visiems pažįstamos, nereiklios su baltais žiedų burbulais, - sako dr. A. Malakauskienė. - Išauga iki 1,5 m aukščio. Lapai šviesiai žali, apatinė pusė melsvai žalia. Žiedai belyčiai, žalsvai balti, maždaug 2 cm skersmens, sutelkti į tankius 10-18 cm skersmens pusrutuliškus žiedynus. Žydi liepos-rugsėjo mėnesį, labai gausiai".

Augalai atsparūs žiemoms ir ligoms. Mėgsta nedidelį pavėsį, priemolio arba priesmėlio dirvą. Ypač vertinama stambiažiedė veislė - Grandiflora, kurios visi žiedai belyčiai, balti, Hayes Starburst - išsiskiria žvaigždiškų pilnavidurių žiedų elegancija ir žemu ūgiu, o Invincibelle žavi rausvais, puriais žiedynais. Šviesioji hortenzija žiedynus krauna ant šių metų ūglių, todėl nebijo genėjimo, priešingai nei didžialapė hortenzija.

Didžialapė hortenzija (H. macrophylla) - tai 1-1,5 m aukščio krūmas. Rūšinių augalų ir daugumos veislių lapai žali, bet yra veislių ir su rausvais, gelsvais ar margais lapais. Žydi liepos-rugsėjo mėn. Skirtingai nuo kitų hortenzijų rūšių, priklausomai nuo dirvožemio rūgštingumo bei veislės gali keisti žiedų spalvą. Auginant šarmingame dirvožemyje, hortenzijų žiedai bus rožiniai, o rūgščiame - mėlyni (mėlynų žiedų spalvai išlaikyti, reiktų šias hortenzijas tręšti specialiomis trąšomis su papildomu aliuminio kiekiu).

Šios hortenzijos šviesiamėgės, bet auga ir daliniame pavėsyje. Jų žiedai formuojasi ant antramečių stiebų. Šalčiams neatsparios, todėl patartina mulčiuoti durpėmis, apdengti eglišakėmis.

Gausioje VDU botanikos sodo kolekcijoje galima susipažinti su 45 veislių didžialapių hortenzijų ekspozicija.

Šluotelinė hortenzija (H. paniculata) - ypač puošniais žiedais dabartiniu metu labiausiai  išpopuliarėjusi tarp augintojų. Tai 1-4 m aukščio negausiai šakoti krūmai. Lapai tamsiai žali. Žiedai belyčiai, iš pradžių balti, vėliau rausvai balti, sukibę į 15-30 cm ilgio šluoteles. Žydi rugpjūčio-rugsėjo mėn. Šalčiams jautroka. Rudenį lapai gražiai parausta.

Ąžuolalapė hortenzija (H. quercifolia) - dekoratyvi ąžuolo formos lapais ir puošniais žiedais. Užauga iki 1,2-2,5 m aukščio. Lapai savo forma panašūs į raudonojo ąžuolo lapus. Rudenį lapai ryškiai paraudonuoja. Žiedų kekės didžiulės, iki 30 cm ilgio, tankios, dažnai nusvyrančios žemyn.

Mėgsta derlingą dirvožemį, nepakenčia užmirkimo. Šią hortenziją reikėtų genėti iškart po žydėjimo. Augalai atsparūs ligoms, ištvermingi žiemą.

Laipiojančioji hortenzija (H. anomala subsp. petiolaris arba H. petiolaris) užauga iki 15 m aukščio. Šiai hortenzijai reikalinga atrama, prie kurios ji kabinasi orinėmis šaknimis. Beje, laipiojančiąją hortenziją galima auginti ir kaip kiliminį augalą, tinkantį horizontaliam apželdinimui, nes puikiai padengia žemę.

Žiedynai nėra tokie puošnūs, kaip kitų hortenzijų, bet labai kvapnūs. Centrinės jų dalys atrodo lyg neišsiskleidę, tačiau tai būdinga tik šiai laipiojančių hortenzijų rūšiai. Žydi nuo liepos iki rugpjūčio.

Sodinti geriau pavasarį nuo vėjų apsaugotoje rytinėje pusėje, nes nepakenčia tiesioginių saulės spindulių, gali augti ir pavėsyje. Pražysta trečiais metais po sodinimo. Žemė turi būti derlinga, drėgna, rūgštoka. Vertikaliai ir kaip kilimą auginamas hortenzijas žiemai reikia mulčiuoti ir pridengti, nes gali apšalti.

Kuo skiriasi atskirų rūšių priežiūra

Pasak dr. A. Malakauskienės, didžialapės hortenzijos gerai auga derlinguose, lengvesniuose, rūgštokuose (pH 4,5-6) normalaus drėgnumo dirvožemiuose, daliniame pavėsyje. Jos mėgsta drėgmę, nepakenčia sausrų, todėl sausringu periodu reiktų dažnai palaistyti. Jos jautrios šalnoms ir neištvermingos žiemą. Žiemai šias hortenzijas reikėtų apdengti durpių sluoksniu ir eglišakiais.

Šluotelinė hortenzija (H. paniculata), šviesioji hortenzija (H. arborescens), H. cinerea ir H. heteromala mažai reiklios augimo sąlygoms, nebijo šalnų. Šluotelinę hortenziją reikia rudenį apgenėti, kad kitais metais gausiai žydėtų (galima papildomai pagenėti ir pavasarį).

Šviesioji hortenzija rudenį irgi gerokai apgenima, kas keletą metų patartina nugenėti beveik iki žemės, kad krūmas atsinaujintų (atnaujintas krūmas kuo puikiausiai pavasarį suželia ir žydi dar tais pačiais metais). H. heteromalla genimos tik sausos šakos arba jei norima suteikti krūmui gražesnę formą.

Visos šios hortenzijos pakančios žiemos šalčiams, ištveria ir be jokių dengimų, nors jaunas šluotelines hortenzijas tinka apdengti rūgščių durpių sluoksniu.

H. aspera ir ąžuolalapę hortenziją (H. quercifolia) žiemai patartina dengti durpėmis. Kadangi jų pumpuriukus ir jaunus ūglius labai mėgsta pagraužti kiškiai ir stirnos, tai apsaugai nuo miško „svečių" verta uždengti ir eglišakiais. Žiemos šalčiams jos vidutiniškai jautrios, galbūt po labai šaltų žiemų mažiau žydi.

Laipiojančiosios hortenzijos (H. anomala ir H. petiolaris) yra „vijokliai", joms reikia atramų bet galima palikti raizgytis ir pažeme. Genimos tik apdžiūvusios jų šakelės. Žiemai dengiamos durpėmis.

„Pastebėjau, kad margalapių hortenzijų (H. macrophylla Lemon Wave ir Light-O-Day, H. anomala Take a chance, H. paniculata Shikoku Flash) veislės pačios jautriausios šalčiui mūsų kolekcijoje", - sakė dr. A. Malakauskienė.

Kolekcijoje hortenzijos tręšiamos vieną kartą pavasarį ir vieną kartą rudenį šiems augalams skirtomis trąšomis. „Žydi kuo puikiausiai, matyt, joms patinka mūsų sodo dirvožemis ir rūpinimasis jomis", - sakoVDU botanikos sodo Dendrologinių kolekcijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. A. Malakauskienė.

MŪ inf.