Kaunas. Varpų fuzariozė - viena žalingiausių javų ligų, kasmet padarančių didelių nuostolių Jau prieš dešimtmetį pastebėta, kad jos sukėlėjas Fusarium graminearum pradeda pažeisti ir nemiglinius augalus - bulves, cukrinius runkelius, sojas, pupeles, nemiglines piktžoles. Tyrimai rodo, kad būtent po cukrinių runkelių pasėti javai itin smarkiai nukenčia nuo minėto patogeno.

Mokslininkai pradėjo aiškintis, kodėl fuzariozės sukėlėjas aktyvėja, kodėl plečiasi šio patogeno augalų-šeimininkų spektras ir ar įmanoma šiems procesams padaryti įtaką. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras kartu su Gamtos tyrimų centru 2015 m. pradėjo vykdyti projektą „Kintančio klimato ir ūkininkavimo praktikų poveikyje naujai iškylančio javų patogeno populiacijos įvairovė ir įsitvirtinimas agroekosistemoje" (projekto vadovė Gražina Kadžienė).

Ką pavyko nuveikti, mokslininkai pristatė Aleksandro Stulginskio universitete organizuotoje konferencijoje „Klimato ir ūkininkavimo sąlygų poveikis mikrobiotos raiškai agroekosistemose".

Konferencija „Klimato ir ūkininkavimo sąlygų poveikis mikrobiotos raiškai agroekosistemose" sulaukė didžiulio susidomėjimo

Viena iš projektą vykdžiusių mokslininkių LAMMC Žemdirbystės instituto Mikrobiologijos laboratorijos vedėja Skaidrė Supronienė pabrėžė, kad pagrindinis fuzariozės infekcijos šaltinis yra Fusarium grybais užkrėsta sėkla ir dirvoje esančios augalų liekanos.

Tai, kad šis grybas sparčiai išplito Šiaurės Europos šalyse, lėmė klimato ir ūkininkavimo praktikų pasikeitimai. Bearimis žemės dirbimas, patogenais užkrėstos sėklos naudojimas, sėjomainos nesilaikymas, jautrių ligai veislių auginimas, dažini lietūs ir aukšta santykinė oro drėgmė javų žydėjimo metu sudaro palankias sąlygas patogeno epideminiams protrūkiams. Pagrindiniai augalai šeimininkai - migliniai javai ir kukurūzai. Be to, Fusarium graminearum grybai gali kolonizuoti didžiąją dalį (daugiau kaip 70 proc.) javų sėjomainoje plintančių piktžolių rūšių be išreikštų ligos požymių.

„Fusarium graminearum - vienas pavojingiausių patogenų dėl savo agresyvumo ir mikotoksino deoksinivalenolio produkavimo grūduose", - pabrėžė LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė Skaidrė Supronienė

Fusarium grybai labiau išplinta vasariniuose kviečiuose todėl, kad jie žydi vėliau, kai būna šiltesni orai (reikia prisiminti, kad šis patogenas atėjęs iš šiltų kraštų). O paaiškinti, kodėl Fusarium protrūkiai fiksuojami po cukrinių runkelių auginamuose javuose galima tuo, kad cukrinių augalų liekanose yra daug cukraus - tai puiki mitybinė terpė grybams. Ko gero įtakos turi ir dirvos fizikinės savybės - po runkelių derliaus nuėmimo dirva paprastai lieka labiau suspausta.

Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Rimantas Velička įvardijo pagrindines šiuolaikinio ūkininkavimo problemas: augalų kaitos principų nepaisymas, humuso atsargų mažėjimas, dirvožemių rūgštėjimas, dirvų suslėgimas, nesubalansuotas tręšimas, melioracijos bėdos, dirvožemių erozija, pesticidų naudojimo didėjimas.

„Didžioji mūsų problema, kad tręšiame nesubalansuotai, daugeliu atvejų trūksta kalio ir sieros", - sakė ASU profesorius Rimantas Velička

Lietuvoje ryškiai per didelę dalį sėjomainose užima žieminiai ir vasariniai javai - jie sudaro apie 70 proc., o turėtų užimti kur kas mažiau - 45-50 procentų. Dominuoja augalininkystės ūkiai, ir tai reiškia, kad tik nedidelė dalis laukų gauna organinių trąšų. Kai žemėje trūksta organikos, negalima tikėtis, kad visas problemas išspręs dabar tokių madingų biologinių preparatų naudojimas. Biologinius preparatus būtina sieti su organikos gausinimu dirvožemyje, tik tada jie duos laukiamą efektą.

Maždaug nuo 2003 m. stebimos „žirklės": nors augalų apsaugos produktų naudojama vis daugiau, bendras derlingumas nedidėja. Kaip optimalų ūkininkavimo būdą R. Velička siūlo rinktis tausojamąją žemdirbystę, kurioje pesticidų naudojama gerokai mažiau. Taip jau ūkininkauja dalis daržovių augintojų. Pirmieji IKP augintojai sertifikuoti 2009 m., pasirinkę tausojamąjį ūkininkavimą jie gauna ir tam tikrą paramą, tačiau, tarkime, javų augintojai, pasirinkę tausojamąjį ūkininkavimo būdą, kol kas negali pasinaudoti valstybės parama.

LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja Roma Semaškienė atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu vis dažniau stebimas kenksmingųjų organizmų atsparumas pesticidams.

Taip pat neramu ir dėl to, kad pasitaiko netikėtų anksčiau plitusių ligų protrūkių. Tarkime, stiebinės rūdys (UG 99), kurių protrūkis javuose buvo fiksuotas prieš 60-50 metų, dabar vėl kelia grėsmę, o šiai ligai jautrios net 80-90 proc. žieminių kviečių linijų. Su nerimu laukiama ir geltonųjų rūdžių, kurios daugelyje Europos šalių plinta nuo 2010 m. ir padaro net iki 60-70 proc. derliaus nuostolių. Užmirkusiose dirvose, atsėliuojamuose javuose plinta pavojinga liga javaklūpė. Vis sunkiau suvaldyti ir jau minėtąją fuzariozę, mat aiškėja, kad augalai, laikyti geru priešsėliu javams, irgi gali būti Fusarium grybų augalai-šeimininkai.

„Patogenai labiau jautrūs klimatui negu jų augalai-šeimininkai. Jeigu būtų priešingai, problemų būtų dar daugiau", - sako mokslininkė Roma Semaškienė

Lyginant su XX amžiaus pradžia, vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje pakilo 0,7-0,9 laipsniais. Tai reiškia, kad ilgėja vegetacijos periodas. Jau kelinti metai kartojasi ilgesni ir šiltesni rudenys, o tai sudaro sąlygas plisti virusinėms ligoms, kurias platina vabzdžiai.

Dėl besikeičiančio klimato problemų atsiranda ne tik žemės ūkyje, bet ir miškuose. Gamtos tyrimų centro Augalų patologijos laboratorijos vadovė Daiva Burokienė sakė, kad dabar svarbiausia sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir efektyviai kovoti su invazinėmis svetimomis rūšimis. Invazinių patogenų plitimą greitina globalizacija, o augalai neturi sistemos, kaip apsisaugoti nuo jų.

Gamtos tyrimų centras Augalų patologijos laboratorijos vadovė Daiva Burokienė kalbėjo apie invazinių patogenų grėsmę miškams

Opi pastarųjų metų Lietuvos miškų problema - uosių džiūtis. Dar ne taip seniai uosiai sudarė 2,6-2,8 proc. tarp kitų medžių, o dabar jų belikę vos 0,9 proc. Manoma, kad uosių džiūtį sukeliantis patogenas atkeliavo iš Tolimųjų Rytų - ten augantys uosiai serga faktiškai besimptome ligos forma, o mūsų krašte auganti uosių rūšis kaip tyčia yra pati jautriausia šiai ligai. Situacija yra grėsminga.

„Uosiai gali būti pažeidžiami bet kurioje augimo stadijoje. Lietuvoje uosių džiūties požymiai matomitiek 1-2 metų amžiaus medeliuose, tiek ir brandžiuose medžiuose, o su medžių amžiumi drastiškai mažėja ir jų išgyvenamumas“, - apibendrina D. Burokienė.

MŪ inf.