Vilnius. Lietuvoje išmetama nemažai maisto, netrūksta ir jo stokojančių. Šią problemą spręsti padėtų speciali institucijas ir nevyriausybines organizacijas vienijanti platforma, taip pat aktyviau vystomos trumposios tiekimo grandinės.

Apie maisto švaistymą žemės ūkyje, gamyboje, prekybos centruose, maitinimo įstaigose ir galimus sprendimus kalbėta Europos Parlamento nario Vytenio Povilo Andriukaičio inicijuotoje diskusijoje.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės teigimu, kas penktas Lietuvoje susiduria su skurdo rizika, o 2023 m. 11 proc. žmonių neturėjo galimybės maitintis visavertiškai (bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar atitinkamo vegetariško patiekalo).

V. P. Andriukaitis priminė, kad 2022 m. vienas gyventojas ES per metus išmesdavo 132 kg maisto, iš kurio daugiausia – 72 kg – namų ūkiuose.

Politiko teigimu, vis dar labai daug gyventojų neskiria pakuočių žymėjimo „Geriausia iki“ ir „Tinka vartoti iki“. Anot jo, dažnai vartotojai nesupranta, kad „Geriausias iki“ žymėjimas reiškia, jog produktas ir toliau yra saugus vartoti po nurodytos datos, nors gali būti kažkiek pasikeitusios skonio savybės ar pan. 

EP nario teigimu, būtų vertinga plačiau taikyti Švedijos patirtį, kuri pakoregavo maisto produktų galiojimo žymėjimą pratęsusi užrašą „Geriausias iki..., bet vartok ir toliau“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nemažai maisto prarandama ir dėl griežtų standartų taikymo, kai dalis vaisių ar daržovių nepasiekia prekyviečių dėl nestandartinės išvaizdos.

Tai, kad nestandartinės išvaizdos daržovių ar vaisių maistinė vertė nesiskiria, o ūkininkai taip pat ieško sprendimų, kaip jas panaudoti, portalui manoūkis.lt teigė ir diskusijoje dalyvavęs Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius.

„Jeigu žvelgsime iš maisto vertės pusės, jos (nestandartinės daržovės – red. past.) yra idealios. Tik klausimas, kaip mes, vartotojai, į tai žiūrime. Man ta kreiva morka gal net gražesnė – nuo požiūrio priklauso. (...)

Ūkininkai irgi ieško būdų: vieni sultis spaudžia, kiti mišraines daro ar ką nors kito“, – apie tai, kad ūkininkai ieško, kaip kuo daugiau savo užaugintos produkcijos vienu ar kitu pavidalu pasiūlyti vartotojams, o ne švaistyti, kalbėjo M. Maciulevičius.

Ūkininkai – antri pagal atiduodamą maistą

Ne vienas diskusijos dalyvis kartojo, kad maisto vieta – ant stalo, o ne šiukšlių dėžėje, komposte ar biokure. Žemės ūkio sektoriaus atstovai pabrėžė, kad paprastai ūkiuose susidariusios atliekos naudojamos pašarui, kompostui – jis nėra tiesiog išmetamas.

Tai vėliau portalui manoūkis.lt pabrėžė ir žemės ūkio viceministras Andrius Palionis. „Iš tų minėtų 132 kg (išmetamo maisto – red. past.) žmogui, tik 10 kg tenka žemės ūkiui. Tikriausiai situacija dėkinga, kad atliekas, kurios susidaro ūkyje gamybos proceso metu, galima vėl į žiedinę ekonomiką įsukti ir sukurti kitą maisto produktą“, – kalbėjo A. Palionis.

Tai, kad ūkininkai solidžiai atrodo šioje srityje, buvo galima matyti ir labdaros bei paramos organizacijos „Maisto bankas“ pateiktose skaidrėse – po didmeninės prekybos ir logistikos, atiduodančių daugiausia maisto, antri rikiuojasi ūkininkai ir augintojai.

„Maisto banko“ direktoriaus Simono Gurevičiaus teigimu, per ketverius metus (nuo 2020 m.) labai padidėjo iš ūkininkų ir žemės ūkio įmonių perduodamo maisto kiekis. 2020 m. atiduota 165 709 t, o 2024 m. – 837 476 tonos.

„Padaryta labai palanki terpė, kad ūkininkas, atiduodamas labdarai, nesijaustų savęs nuskriaudęs. (...) Mums labai pasisekė supažindinti ūkininkus su tuo, kad jei jie atiduoda labdarai, tai nemažina jo naudojimo savo reikmėms. Prekybininkai to neturi: nesvarbu, jie nurašo labdarai ar savo reikmėms, tai vienas ir tas pats. Ir čia yra klaida“, – gerokai ūgtelėjusį žemės ūkio indėlį komentavo S. Gurevičius.

„Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius teigė, kad ūkininkai nemažai aukoja maisto jo stokojantiems

„Maisto bankas“ yra įvardijęs, kad svarbu ir tai, jog Žemės ūkio ministerija skiria finansinę paramą maisto iš ūkių gelbėjimui. „Žemės ūkio ministerijos ir ūkininkų geros valios dėka mes išgelbėjame morką iš trijų dalių, per didelę ar per mažą bulvę“, – diskusijoje sakė S. Gurevičius.

Jo pastebėjimu, jei mieste vaisiai ir daržovės aktualu, stokojantiems kaimo bendruomenių nariams dažniausiai bulvių ar morkų nereikia, jiems stinga pieno, mėsos, žuvies ar ilgo galiojimo produktų. Vis dėlto gauti labdarai mėsos tampa vis sudėtingiau, nes gamintojai maksimaliai efektyvina gamybą. 

A. Adomavičienė teigė, kad mažiau maisto būtų išmetama ir daugiau išdalijama, jei parduotuvių lentynose jis negulėtų iki pat galiojimo pabaigos. Ji svarstė, kad galbūt maistas galėtų būtų atiduodamas labdarai šiek tiek anksčiau.

Lietuvos prekybos asociacijos vadovė Rūta Vainienė tikino, kad prekybininkai remia stokojančius, atiduoda dar tinkamą vartoti maistą, tačiau tai yra verslo organizacijos – jos perka prekes, moka už jas, todėl nori ir stengiasi tas prekes parduoti. Ji taip pat akcentavo, kad prekybininkai stengiasi kuo efektyviau planuoti pirkimus ir pardavimus, kad kuo mažiau prekių liktų neparduotų.

V. P. Andriukaitis svarstė, kad galbūt kai kurie procesai būtų greitesni, pastebimi taptų sprendimai, jei atsirastų šioje srityje veikiančias institucijas vienijanti platforma.

Politikai ir įvairių institucijų, organizacijų atstovai svarstė, kaip galėtų būti sumažintas išmetamo maisto kiekis

Aktyviau galėtų įsitraukti ir bendruomenės

Kaip ūkininkai dar galėtų prisidėti, kad maistas nebūtų švaistomas? M. Maciulevičiaus teigimu, visų pirma jie gali auginti tvariau, pasitelkti įvairius techninius, inovatyvius sprendimus, kad su mažiau užaugintų daugiau. Tai galėtų prisidėti prie to, kad, pavyzdžiui, daržovės taptų įperkamesnės, dalis jų galėtų būti skiriama dovanoms, dalis – pašarams.

Anot jo, prie stokojančių aprūpinimo maistu, papildomų socialinių iniciatyvų galėtų prisidėti ir bendruomenės. „Matome kaimuose gal dar net didesnę socialinę atskirtį, nes jie tos paslaugos negauna. Čia sudarytume win win situacija, kada ir ūkininkui, ir tiems žmonėms būtų gerai. Bet tą reikia labai aiškiai pasakyti.

Yra „Maisto bankas“, atiduotuvės, sandėliai, bet kaimų tai nepasiekia. Tai ir galvokime, kaip pasidalysime. Yra iniciatyvų, kai žmonės obuolių padeda, pasidalija su kaimynais. Įvairių yra būdų“, – apie tai, kad kaimo vietovėse bendruomenės galėtų tapti aktyviu tarpininku, padedančiu tiems, kurie turi per daug, pasidalyti su tais, kuriems stinga, kalbėjo M. Maciulevičius.

Nors sprendimų ir būdų, kaip mažinti išmetamo maisto kiekį, jį perduoti tiems, kuriems trūksta, diskusijos metu girdėjosi ne vienas, M. Maciulevičius pabrėžė, kad labai svarbu, jog visa tai netaptų dar didesne administracine našta.

„Ypač akcentuoju, kad nebūtų tos administracinės naštos ūkininkams, kad ši iniciatyva netaptų kažkokių žurnalų pildymu“, – pabrėžė M. Maciulevičius.

Svarbios trumposios maisto tiekimo grandinės

Žemės ūkio viceministro A. Palionio teigimu, prie maisto švaistymo mažinimo galėtų prisidėti aktyviau vystomos trumposios maisto tiekimo grandinės. Anot jo, tai padėtų mažinti švaistymą kone visose pakopose – iki pat viešojo maitinimo ir namų ūkių. Per diskusiją išsakyta minčių, kad trumposios maisto grandinės galėtų labai praversti ir atėjus dienai X.

Viceministro teigimu, suprantamas viešųjų pirkimų darbuotojų noras visiems metams padaryti vieną pirkimą, pradžia gal būtų sunkesnė, bet galiausiai viskas įsivažiuotų.

„Ir ūkių potencialas gal nėra toks, kad galėtų užtikrinti tą maisto tiekimą, juk tai švieži produktai – juos reikia sandėliuoti. Gal sandėliavimo nėra potencialo. Tada viešųjų pirkimų specialistui tenka, pavyzdžiui, nuo rugsėjo, kai jau imamas derlius, iki gruodžio ar sausio pirkti iš ūkininko, o vėliau to paties jau ieškoti kitur. Administracinė našta atsiranda, bet čia pradžia būtų sunkesnė“, – portalui manoūkis.lt kalbėjo A. Palionis, pridurdamas, kad įsitikinę realizacijos galimybėmis ūkiai galėtų didinti gamybą, plėsti asortimentą, aktyviai naudotis investicine parama sandėliavimui ir pan.

Viceministro teigimu, nors tiek kooperacijoje, tiek trumposiose maisto tiekimo grandinėse didelio proveržio dar nematyti, bet sėkmingai įgyvendinami projektai skatina aktyviai įsitraukti ir kitus, tad tikimasi, kad galiausiai sektoriuje bus ir daugiau tokių pavyzdžių.