Kėdainiai. Ar lengva parduoti ūkyje gaminamą produkciją tiesioginiam vartotojui? Kaip realiai sutrumpinti kelią nuo lauko iki stalo? Kaip suvokti, kokie produktai turėtų paklausą ir rasti jiems pirkėjų?

Pasak Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslumo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjo Pauliaus Ulecko, kuo trumpesnis maisto kelias iki vartotojo, tuo jis sveikesnis. Ūkininkų patirtis rodo, kad trumposios maisto tiekimo grandinės gali sėkmingai veikti.

„Nors ir matome, kad trumpųjų maisto tiekimo grandinių reikalai dar juda per lėtai, daug kas palikta patiems žmonėms, tačiau sėkmingų bandymų pamažu daugėja“, – sakė P. Uleckas. 

Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra pakvietė šalies bendruomenių atstovus pasidalyti sukaupta patirtimi seminare, skirtame sveikai mitybai, kuris surengtas Krakėse.

Sutrumpinti transportavimo atstumus ir išsaugoti tradicijas

VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto prof. Vilma Atkočiūnienė penkerius metus tiria vietos maisto sistemas. Tyrimas atskleidė, kad šalyje nepajėgiama suvaldyti skurdo ir socialinės atskirties reiškinių, trūksta šviežių, sezoninių vietinių aukštos kokybės produktų, stokojama tvarių ekonominių nišų.

„Mažai kalbame apie vietos maisto produktus ir jų svarbą. Tai produktai, kurie gaminami, parduodami ir vartojami apibrėžtoje geografinėje vietovėje, siekiant maisto produktų gamybą kuo labiau priartinti prie vartotojų, sutrumpinti produktų transportavimo atstumą bei išsaugoti vietos kultūros tradicijas. Net seniūnija su maždaug 1,5 tūkst. gyventojų galėtų sėkmingai tai vystyti. Kalbant apie vietos maisto produktus neretai užsimerkiama prieš atliekų tvarkymą. O tai itin aktualus klausimas“, – sakė V. Atkočiūnienė. 

Kodėl vietos maisto sistemos organizavimas stringa? Mokslininkės nuomone, mes įsivaizduojame, kad tai aktualu tik vienam ūkiui, bet užsienio patirtis rodo, kad sėkmė lydi kooperacijos keliu pasukusius gamintojus. 

Prof. V. Atkočiūnienė su kolegomis tyrė vietos maisto sistemos funkcionavimo situaciją, jos kūrimą ir veikimą skatinančius bei ribojančius veiksnius Jurbarko, Radviliškio, Pakruojo ir Molėtų rajonuose. Į klausimą, kur dažniausiai perka maisto produktus, minėtų rajonų respondentai atsakė, jog prekybos centruose. Pirkimas turguje kiek aktyvesnis buvo Jurbarko rajone. Respondentų išskirtos problemos: siauras asortimentas, sudėtinga nusipirkti ir palyginti aukštos kainos. 

V. Atkočiūnienė atkreipė dėmesį, kad, norint organizuoti vietos maisto sistemą, aktyvesnė turėtų būti vietos valdžia. 

Svarbiausia – rezultatas, o ne projektas

Ar įmanomi socialiniai verslai regionuose? Seminare į šį klausimą atsakymų ieškojo įmonės „Konsultus“ vadovas Žilvinas Gelgota. Jo teigimu, apie tai kalbama jau daug metų, bet dažniausiai minimi tie patys pavyzdžiai (kepyklėlė, savarankiško gyvenimo namai), tad situacija tikrai nėra „graži ir pūkuota“. 

„Socialinių verslų kūrimui daugiau iniciatyvos turėtų skirti Vietos veiklos grupės. Jos turi būti nepriklausomos. Proveržio nebus, kol politikai nesupras, kad ne pats projektas yra svarbiausia, o jo rezultatas. Socialiniai verslai gali gyvuoti regionuose, tik nereikia trukdyti jų plėtoti“, – sakė Ž. Gelgota. 

Bendruomenės verslas Krakėse

Krakių bendruomenės centro įgyvendintas projektas „Viešosios erdvės, skirtos vietos gamintojų maisto produktų pristatymui į rinką, įkūrimas“ sulaukė seminaro dalyvių susidomėjimo. Pasak centro pirmininkės Daivos Dubinkienės, ji nuolat drąsino vietos gyventojus pradėti veiklą, tad atėjo metas ir bendruomenei prisidėti prie miestelio puoselėjimo. 

Krakių bendruomenės centro pirmininkė Daiva Dubinkienė kviečia užsukti į „Svetainę“, kur galima ir pavalgyti, ir nusipirkti vietos gamintojų produktų

Nusižiūrėjus seną namą, 2018 metais buvo parengtas daugiau kaip 56 tūkst. Eur vertės projektas, o pernai birželį duris atvėrė „Svetainė“. Joje galima ir skaniai pavalgyti, ir nusipirkti vietos gamintojų produktų. 

„Norėjome prisidėti prie smulkaus verslo plėtros. Šis žingsnis jau žengtas. Sukūrėme jaukią vietą žmonių bendravimui. Turime nedidukes patalpas, bet jos visada užimtos. Kad sėkmingai gyvuotume, rengiame edukacines programas ir kt. Atsigręžėme į kulinarinį žydų paveldą. Kepame beigelius ir chalas. Smagu, kad svetainė veikia“, – projektu džiaugiasi D. Dubinkienė. 

MŪ inf.