Otava. Kanados vartotojų susirūpinimas, kad jų mėgstamą sviestą sunku tepti ant skrebučių, virto skandalu: paaiškėjo, kad svieste esama palmių aliejaus.

Pandemijos metu vartotojai dažniau gamina namuose. Ne vienas jų pastebėjo, kad iš šaldytuvo išimtas ir kambario temperatūroje laikomas sviestas, priešingai nei paprastai, neminkštėja, rašo Kanados laikraštis „Le Journal de Montreal“.

Apie šią problemą ėmė kalbėti ir maitinimo įstaigų virėjai. Kavinėse pastebėta, kad iš įprastai naudojamo pieno neįmanoma išgauti putų kapučino kavai.

Kanados Halifakso Delhausio universiteto profesorius ir žemės ūkio maisto analizės laboratorijos direktorius Sylvain‘as Charlebois‘as (Silvenas Šarlebua) paaiškino, kodėl Kanadoje pakito sviesto tepumas. Jo teigimu, Kanados pieno ūkiai gyvulių pašaruose pradėjo naudoti daugiau palmitino rūgšties (pagrindinis aliejinių palmių vaisių aliejaus komponentas), nes pandemijos metu išaugo sviesto, o kartu ir jo žaliavos, paklausa. Šis pasikeitimas daro sviestą fiziškai sunkesnį.

Laikraštis „Le Journal de Montreal“ informuoja, kad apie 20-25 proc. Kvebeko provincijos karvių augintojų naudoja pašarus, kurių sudėtyje yra palmitino.

Anot S. Charlebois‘o, net jei karvių pašarai, kuriuose esama palmių aliejaus, nėra neteisėti, padėtis tapo nemaloni. Kol gamintojai bando nuraminti visuomenę, Kvebeko perdirbimo pramonė žada reikalauti uždrausti karvių pašarams naudoti palmių aliejų.

Šis skandalas gavo „Buttergate‘o“ („Sviestogeito“) pavadinimą. Palmių aliejaus produktai kelia rimtų etinių klausimų. Kanados pieno verslui tenka aiškintis, kaip jis kontroliuoja kainas ir gamybą, valdo tiekimą.

KOMENTARAS

Mindaugas BUDVYTIS, LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakulteto Gyvūnų mitybos katedros asistentas, šėrimo konsultantas:

Neatlikus tyrimų neįmanoma nustatyti, kodėl Kanadoje sviestas tapo kietesnės konsistencijos, galime tik teoriškai pasvarstyti.

Pieno riebalų (sviesto) kietumas priklauso nuo riebiųjų rūgščių sudėties konkrečiame piene. Jei svieste yra daugiau Omega-3 riebalų rūgščių (karvėms, iš kurių pieno pagamintas sviestas, šeriama linų sėmenų, šviežios žolės), sviestas gali būti minkštesnis. Jeigu piene daugiau sočiųjų riebalų rūgščių, sviestas bus kietesnis.

Augaliniai riebalai yra pašarų priedas atrajotojų raciono energijai papildyti. Vienas iš populiariausių augalinių riebalų šaltinių – palmių riebalai. Kai pieno kaina išlieka stabiliai žema, o gamybos sąnaudos didėja, ūkininkai turi ieškoti leistinų pigesnių alternatyvų, kurios atpigintų pieno gamybą, viena jų ir yra palmių aliejus. Tai galėtų būti viena „Buttergate‘o“ priežasčių, bet be tyrimų tiksliai atsakyti sunku.

Palmių aliejaus produktai, atitinkantys ES reglamentus, leidžiami naudoti atrajotojų šėrime kaip papildas energijai padidinti. Palmių aliejaus produktus paprastai sudaro palmitino, strearino, oleino ir kitos riebalų rūgštys, kurios didžiąja dalimi sudaro ir pieno riebalus. Pieno riebalus sudaro apie 400 riebiųjų rūgščių, tarp jų sočiųjų yra apie 70 proc., mononesočiųjų – apie 25 proc., polinesočiųjų – apie 2,5 procento. Palmitino rūgštis yra viena pagrindinių, ji sudaro apie 30 proc. pieno riebalų kiekio. Tai natūrali piene esanti rūgštis, kurios pieno riebaluose yra daugiausia.  

Neturime didelių galimybių keisti pieno sudėties, nes karvės organizmas automatiškai jį reguliuoja. Tačiau galima šiek tiek koreguoti pieno riebalų sudėtį. Yra žinoma, kad racioną papildžius linų sėmenų ekstrudatu – augalinės kilmės Omega-3 riebalų šaltiniu, apie 0,5–1 kg karvei per dieną, gausime minkštesnį sviestą dėl polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekio piene, bet jis yra brangus.

Todėl ir Kanadoje, ir Europoje daug kas perka pigesnį palmių aliejų iš Malaizijos, tad viena iš versijų, kodėl Kanadoje sviestas tapo netepus, gali būti padidėjęs palmių aliejaus naudojimas, nes, kaip minėta, sviestas bus kietesnis dėl didesnio sočiųjų riebalų rūgščių kiekio piene.

Man kyla klausimas, kodėl būtent Kanadoje kilo triukšmas dėl palmitino? Gal tai tik vartotojų įsitikinimas, o gal – šėrimo ypatumas. Be išsamaus tyrimo sunku atsakyti. Gal tai susiję su regiono ypatybėmis, nuo kurių priklauso gyvulių šėrimas? Omega-3 riebalų rūgščių gyvuliai gauna ne tik iš linų sėmenų, bet ir iš žolės. Šviežia žolė yra Omega-3 šaltinis.

O žolės šiais laikais karvės gauna vis mažiau, ir jeigu Kanadoje vyrauja amerikietiškas šėrimo tipas, tai karvių raciono pagrindą sudaro kukurūzų silosas ir koncentratai. Tad galimai, norint atpiginti šėrimą, mažinamas brangesnių Omega-3 riebalų rūgščių kiekis racione, dėl to daugėja sočiųjų riebalų rūgščių ir iš tokio pieno pagamintas sviestas būna kietesnis.

Lankydamasis daugelyje Lietuvos pieno ūkių nematau prielaidų, dėl kurių ūkininkai į pašarus dėtų pernelyg daug palmių aliejaus produktų. Padidintas kiekis brangintų gamybą, be to, išbalansuotas racionas sukeltų daug kitų problemų – sumažėtų produkcija, pablogėtų reprodukcinės savybės ir t. t.

MŪ inf.