Roma ir Antanas Baliutavičiai apie 20 metų plėtoja daržininkystę. Roma, besirūpinanti produkcijos perdirbimu, tobulina ir šeimos receptus, ir vis ieško naujovių. Cukatai – jos firminis užkandukas su mažiau cukraus.

Šiaulių r. Tvibių kaime Baliutavičiai nuo 2000 m. plėtoja daržininkystės ūkį, kuriame pagal nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą užaugintos daržovės žymimos ženklu „Kokybė“. Grūdinėms ir ankštinėms kultūroms skirta 120 ha, o 20,5 ha plote auga bulvės, kopūstai, morkos, burokėliai, moliūgai ir kitos daržovės. Daugiausia (10 ha) skiriama bulvėms. Pasirinkta Aluete veislė.

Apie dešimt metų vyksta ir perdirbimas: rauginimas, gaminami įvairūs padažai. R. Baliutavičienė dar sovietmečiu baigė lauko daržininkystės specialybę, tad juokiasi, kad niekur toli nenuėjo, ūkį kūrė po truputį.

„Daržoves, kurios lieka ar nėra labai gražios, laikomos nekondicinėmis, perdirbame. Stengiuosi iš jų padaryti ką nors skanaus, – tvarų požiūrį į ūkininkavimą ir gyvenimą išsako moteris. – Maistas sunkiai užauginimas, gaila išmesti.“

Pagal plotą daugiausia auginama bulvių. Šiemet derlius mažesnis, bet kaina didesnė, tad ūkininkė rami, be to, ji džiaugiasi, kad nėra realizacijos problemų, kurios atnešė nuostolių paskutinius dvejus metus. Tuomet buvo uždaryta daug mokyklų, darželių, kavinių, kur Baliutavičiai tiekė savo produkciją, tad labai susitraukė klientų ratas. „Mūsų žemės nėra lengvos, drėgmė geriau laikosi, tad labai didelių nuostolių neturime“, – atvira pašnekovė.

Šiek tiek nesklandumų buvo su kopūstais, nes per karščius jie ne galvas suko, bet tapo žyduoliais. Anot Romos, greičiausiai pasirinkta netinkama veislė. „Renkies, renkies, kataloguose aprašymai gražūs, o gamta ima ir iškrečia šunybę, – juokiasi patyrusi augintoja. – Bendrai paėmus, kopūstai derėjo neblogai, tik ta viena 100 dienų vegetacijos veislė pavedė. Ant kitų veislių kopūstų yra šiek tiek puvinių, matyt karštis paskatino. Rudeninių kopūstų gūžių viduryje matyti parudavimų. Tačiau nesiskundžiame, reikia dirbti, o ne skųstis. Kiekvieni metai yra skirtingi, su gamta nepakovosi.“

Netradicinė lietuvė

Be lauko daržovių, ūkio šiltnamiuose auginami agurkai, pomidorai, paprikos, baklažanai. Pavasarį šeimą ir pirkėjus džiugina įvairios salotos. Per visą sezoną ūkininkai siūlo vis kitų daržovių, kai kurių – nedidelius kiekius. Štai dabar yra žiedinių kopūstų, moliūgų. Roma, būdama smalsi, energinga, stengiasi ne tik išauginti kuo sveikesnes daržoves, bet ir išgauti kuo įdomesnius skonius, perdirbant išlaikyti kuo daugiau naudingų medžiagų. Informacijos ieško jutubo kanale žiūrėdama korėjiečių, kinų virtuvės vaizdo įrašus.

„Nesu tradicinė lietuvė, – juokiasi Roma Baliutavičienė. – Gaminu bulvių patiekalus, bet ne taip dažnai. Man labai įdomu visokie prieskoniai, šiuo metu raugiu daug daržovių, renku informaciją, kaip kas daroma. Stebiuosi, kiek korėjiečių, kinų virtuvėje maistui vartojama įvairių įvairiausių augalų, žolelių, kurių mes nevertiname, pavyzdžiui, ropių, ridikų lapai. Jie sūdomi, džiovinami, fermentuojami. Visai kita skonių gama. Negalima, aišku, visko priimti iš karto. Galbūt kažką pabandai ir atidedi į šalį, o kažkas tampa kasdiena.“

Naujausia ūkininkės antrus metus auginama daržovė yra pakčioj (pakchoi) – pekino kopūsto giminaitis. Tai hibridai, skirti visam sezonui. R. Baliutavičienės teigimu, užsiauginti gali tik turėdamas kokybišką sėklą. Pirmus metus ji pirko paprasčiausios veislės, tačiau nieko nesigavo, šie kopūstai nespėjo augti, iš karto išėjo į žyduolius.

„Kadangi noriu gero rezultato, renkuosi kokybiškas sėklas, – tvirtos nuomonės laikosi augintoja, antrąkart nerizikavusi ir pirkusi iš patikimų sėklų pardavėjų, kurie ir patarimų davę. Kol kas daugiau niekas Lietuvoje pakčioj neaugina, tad nėra technologijų, tenka remtis patirtimi, bendru suvokimu.

Šiemet šių daržovių turėjo ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį. Iš pradžių pavasarį šiltnamyje pabandyti Roma pasėjo nedaug, o vasarą lauke, anot moters, pagadino reikalus karštis. Jie netoleruoja aukštos temperatūros, o kadangi chemijos nenaudoja, tai augalėlius puolė musytės, atsirado negražių kiaurų lapų, tad vasarinių nepardavinėjo. O štai paletėje rugsėjo pradžioje pasėti ir atsilaisvinus šiltnamiams perkelti į juos spalio pabaigoje jau buvo užaugę ir pasiekė pirkėjus.

Paklausta, kaip pripratina vartotojus pirkti naujienas, ūkininkė sako, kad savaitgaliais prekiaudama ūkininkų turgelyje nuolat pasakoja žmonėms, dalijasi patirtimi, tad atsiranda, kurie atidžiai klausosi, priima žinias ir net vis teiraujasi naujienų arba labai geranoriškai išperka.

Pakčioj valgomi ir žali, ir virti, ir šiek tiek patroškinti. Paruošimas maistui labai paprastas, kad ir pakepti su sviestu ar aliejumi keptuvėje ir valgyti kartu su kitomis daržovėmis ar mėsa. Į salotas tinka žali. Ypač rudenį, kai nėra mūsų pavasarį laukiamų žalių salotų, svogūnų laiškų ar pan. Pavasarį ir rudenį jie yra patys kokybiškiausi, nes nenori karščio, tad tuo metu užauga sultingi, traškūs ir skanūs.

Išlaikyti tradicijas

R. Baliutavičienė nesibodi ir tradicinės lietuvių virtuvės. Jos mama su paprasčiausios juodos duonos pluta raugė burokėlius – visada stovėdavo užraugtas trijų litrų stiklainis. Net druskos nedėdavo. Pašnekovė patobulino mamos receptus, deda ir prieskonių, ir druskos. Pavyksta skanūs, kvapūs. Beje, R. Baliutavičienės sesuo turi kepyklėlę, tad kai lieka kokių geros ruginės duonos plutų – visada jas sudeda į burokėlius.

Daug metų moteris dirba ir su cukatais, ieško ir išbando įvairius skonius. Jau ištobulino sveikesnius mažai cukraus reikalaujančius moliūgų ir svarainių saldainiukus-cukatus, kurie, anot jos, padėti ant stalo greitai „išgaruoja“.

Pati trejus metus turi pasisodinusi svarainių ir mano, kad moliūgai su šiais sveikatai naudingais vaisiais yra puikus derinys. Anksčiau dėdavo daugiau cukraus ir užvirdavo kelis kartus, tačiau išbandė lengvesnį receptą, kuris, tikimės, patiks ir mūsų skaitytojams.

Moliūgų ir svarainių cukatai

Reikės:

• 3 kg nuvalytų moliūgų (skaniausi gaunasi iš muskatinių), tinka ir sviestiniai, tik neimti vėlyvesnių veislių, labiau tinkamų kepti, nes jie nesaldūs, kietesni;
• 0,5 kg nuvalytų, išpjaustytų svarainių;
• 0,5 kg cukraus.

Muskatinis moliūgas savaime yra skanus, nereikia daug cukraus.

Gaminimas

Moliūgus supjaustome riekėmis, išimame sėklas, nulupame odelę. Tada stambius gabalėlius dar perpjauname. Tuomet moliūgus ir svarainius supjaustome plonomis plonomis apie 0,5 cm pločio (maždaug 2 x 2 cm dydžio) juostelėmis. Roma viską pjausto su mašina.

Ant supjaustytų moliūgų ir svarainių užpilame cukrų ir viską paliekame 2 valandom, jeigu laikysime šiltai, jei vėsiai – per naktį. Tada atsiranda sulčių. Jas nupilame į atskirą puodą ir kaitiname. Kai gerai įkaista, bet dar neužverda, patikriname, ar netrūksta saldumo, jei kam norisi, galima pridėti daugiau cukraus. Suverčiame moliūgus su svarainiais, kad būtų galima išmaišyti, nebūtų tiršta lyg verdant uogienę, bet kad neplaukiotų. Galima virti iš karto, galima dalyti porcijomis. Jeigu sulčių pakanka, pamaišydami verdame.

Kai pradeda virti ir burbuliuoti, iš karto keliame puodą žemėn. Nusunkiame per kiaurasamtį. Sunką galime dar pakaitinti, uždaryti į indelius ir vartoti atsigerti ar kur tik sugalvojame.

Pravėsusius moliūgus su svarainiais dedame į džiovyklę. Įjungiame 50 laipsnių – nekarštai, kad išliktų vitaminai ir kitos naudingosios medžiagos. Džiovyklėje džioviname apie 10 valandų. Svarainio juostelė, apsivijusi moliūgą, atiduoda savo rūgštelę ir gaunamas gardus derinys.

Orkaitėje, jei yra su vėjeliu, irgi džiovinti 50 laipsnių atvėrus dureles. Stebėti, kada išdžius. Išdžiovintus galima susidėti į maišelį ar stiklainiuką. Tinka ir dovanėlėms. Skanaus!

MŪ inf.