Biržų rajone, Geidžiūnų k., gyvenančio triušių augintojo, Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos nario Laimučio Grubinsko nuotaikos niūrios, tačiau rūkyto triušio skonis pataiso ūpą bet kurioje situacijoje.

Ūkininkas triušiais domisi nuo vaikystės. Kai buvo apie 25-erių metų amžiaus, augintinius užpuolė maras ir jie išmirė. Laimutis liūdnai tarsteli, kad tuomet skaudžiai nudegė ir metė šią veiklą. Vėl rimčiau prie triušininkystės sugrįžo prieš 5-erius metus.

Iš pradžių augino mėsai, šiuo metu suka į veislininkystę. Ūkyje laikomi tokių veislių triušiai: Kalifornijos, Vienos mėlynieji ir Belgijos milžinai. Pastarosios veislės – mėsinių triušių.

Kolegiškai bendradarbiauja su Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininku Arūnu Stimbiriu. „Išgyventi iš triušininkystės šiuo metu neįmanoma. Tai jau labiau kaip pomėgis“, – sako aukštaitis augintojas.

Dabar tik veislei L. Grubinskas pasiliko 50 triušių. Yra buvę, kad laikė ir iki 250 veislinių.

„Nebeperka. Norisi, kad gyvulėlio pardavimo kaina atsipirktų, o už tokią niekas neįsigyja, – sako Laimutis. – Reikia būti bepročiui, kad už 5 eurus triušį laikytum kelis mėnesius. Žinoma, atsiranda tokių, kurie muša kainas, iškreipia rinką ir 5 mėn. triušį parduoda už 5 eurus. Tokia kaina neatperka nei mėnesio maisto, nei priežiūros priemonių. Neįsivaizduoju, ką tie žmonės galvoja.“

Iš Lenkijos, Vokietijos, iš kitų Europos šalių veislinius Belgijos milžinų patinus triušių augintojai perka už 100–150 eurų (Kalifornijos ar Vienos mėlynųjų patiną galima įsigyti už 35–40 eurų).

Iš labai gero Vokietijos veisėjo L. Grubinsko kolega Belgijos milžiną pirko ir už 250 eurų. „Lietuvoje už 70 eurų norėtum parduoti, bet visiems brangu, o triušį augini juk apie metus, – teigia L. Grubinskas. – Tada geriau pačiam suvalgyti.“

Mėsinius ar Vienos mėlynuosius kailinius triušiukus galima parduoti 3–4 mėn. ir veisti. Didžiųjų veislių triušiai, anot augintojo, naudos neneša, neatsiperka.

„Atrodo, kuo daugiau ir ilgiau augini, tuo turėtum būti protingesnis, – juokauja Biržų r. ūkininkas. – Bet iš tiesų viskas išeina atvirkščiai: kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu apie triušininkystę. Kuo daugiau gilinuosi, tuo daugiau klausimų. Lietuvoje mažai specialistų, kurie visiškai perpranta triušius, viską žinančių veterinarijos gydytojų irgi nėra. Triušiai serga daugybe ligų.“

Triušininkų nuotaikos liūdnos

Viena dažniausių triušių ligų, kai gyvulys išpunta, yra kokcidiozė. Laimutis sako, kad ją sutramdyti galima, bet veislei pasilikti išgydytas triušis nebetinka. Taip pat maras. Gerai, kad kelerius metus jis nebuvo įsisukęs į Lietuvos triušininkų ūkius. Deja, Rusijoje šiuo metu plinta, tad L. Grubinskas baiminasi, kad pasieks ir mūsų šalį.

Miksomatozė – dar viena liga, ir šiemet neaplenkusi neskiepytų triušių. Ji paprastai užklumpa pavasarį, atšilus orams. Tai infekcinė liga, plintanti oro lašeliniu būdu. Platina uodai, musės, blusos, erkės.

Anot triušininko, dar prieš dvejus metus ir pirmais koronaviruso pandemijos metais mėsinių triušių paklausa buvo. Dažniausiai pirko šeimos su mažais vaikais, mat triušiena viena tinkamiausių mėsų kūdikiams ir lengvai pasisavinamas baltymų šaltinis.

Maistą ruošti geriausia iš 4 mėn. triušio. Vyresni irgi tinka, tik jų mėsa truputį kietesnė. „Kuo jaunesnis, tuo mėsa labiau tirpsta burnoje“, – aiškina L. Grubinskas.

Dabar žmonės pirkti apstojo. Tai liūdina augintoją. Jis priduria, kad ir kitų kolegų nuotaikos panašios. Visi sumažino ilgaausių bandas.

„Užpernai tokiu metu turėjau daugiau kaip 200 triušių ir realizavau juos sėkmingai. O dabar – nieko. Viskas krito. Negalime organizuoti parodų kaip Draugija, vykti į užsienio parodas“, – skundžiasi augintojas.

Prieš pandemiją jis dažniausiai dalyvaudavo rudenį rengiamoje triušių parodoje Panevėžyje.

Laimutis svarsto, kad jo gyvenamajame krašte yra daugiau mėsinių triušių augintojų, tad pasiūla galbūt didesnė už paklausą. Jei gyventų arčiau didesnių miestų, kur alergiškiems žmonėms ir kūdikiams triušių mėsa reikalinga, situacija būtų kita.

Pabrangę pašarai – dar vienas argumentas, kad neapsimoka auginti. Laimutis pats juos ir ruošia. Paklaustas, kiek maisto reikia triušiui per mėnesį, atsako, kad literatūroje nurodyta, jog 15 kg kombinuotųjų pašarų.

Dabar 40 kg tokių pašarų maišas kainuoja 20 eurų. Kažin ar už tiek užauginsi 3 triušius. „Darbo daug, o optimizmo nėra“, – teigia ūkininkas.

Rūkytas triušis

Prakalbus apie maisto ruošimą iš triušienos, nuotaika pasitaiso. L. Grubinskas sako, kad pagal šį receptą senokai gamina ir daug Draugijos narių, visi lieka patenkinti.

Išsirūkyti savo reikmėms galima ir dabar madingose lauko kepsninėse, ir paprastose įsirengtose rūkyklėlėse, ir net kokioje nors talpoje, pavyzdžiui, didesnėje metalinėje statinėje.

Triušiena (ar kita mėsa) turi gauti dūmų, bet ne ugnies. Pašnekovas prisimena, kad viena medinė jo rūkykla sudegė, tad įsirengė patvaresnę. Joje rūko ir triušius, ir kitą mėsą (kiaulieną).

Reikės:

• 1,5 kg išdoroto triušio;

Marinatui:

• 5 l vandens;
• 250 g druskos;
• 150 g cukraus;
• 5 sutrintų česnako skiltelių;
• kelių lauro lapų;
• kelių juodųjų ir kvapiųjų pipirų;
• saujos kmynų.

Gaminimas

Pirmiausia paruošti sūrymą. Užvirti vandenį, maišant jame ištirpinti cukrų ir druską, suberti pipirus, lauro lapus. Kai vanduo atvės, sukrėsti česnaką ir kmynus.

Sūryme išdorotą triušį mirkyti 12 valandų. Tada ištraukti ir pakabinti ant kablio pusvalandžiui, kad apdžiūtų.

Sausą išmirkytą triušį pakabinti rūkykloje arba dėti ant grotelių.

Rūkyti su vandens vonele apie 2 val. 110–130 °C temperatūroje vieną kartą apverčiant (jei ant grotelių), kol vidinė triušio temperatūra pasieks 74 °C (matuoti storiausią dalį).

Pastaba. Norint pasigaminti rūkyklą iš metalinės statinės, reikės mūryto pamato, didesnių akmenų ar plytų krūvos. Tarp jų rusens malkos ir rūks dūmai. Ant pamato dėti statinę, kad dūmai telktųsi uždaroje erdvėje ir pamažu smelktųsi į rūkomus maisto gaminius. Taip pat reikia grotelių arba kabyklų. Po jomis pastatyti nedegų indą riebalams ir vandeniui nulašėti.

Triušį valgyti visiškai atvėsusį. Skanaus!