Basf 22 07 01 Lytagra 22 07 04
Maistas
Skanaus! Elenos Survilienės plovas, išmoktas iš korėjietės

„Mano ūkio“ autorė nuo pirmo žurnalo numerio, mokslininkė, augalų apsaugos specialistė Elena Survilienė sako superduper patiekalo neturinti. Vaikai ir anūkai labai mėgsta jos obuolių ir varškės pyragą, kuris nukonkuruoja tortą. Iš mamos buriatės ji išmokusi gaminti virtinius pozus, o mūsų skaitytojams siūlo iš korėjietės nusižiūrėtą plovą, kuriame svarbiausi – ryžiai.

Žurnalui „Mano ūkis“ E. Survilienė rašo nuo pirmo numerio. Ji yra buvusi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, biomedicinos mokslų daktarė, šiuo metu dėsto Kauno kolegijoje. Moteris linksmai ir nuotaikingai pasakoja ne tik apie savo profesinį kelią, bet ir apie savo šeimos šaknis ir istoriją, kuri prasideda prie Baikalo, Irkutsko srityje.

Aš esu visa valganti ir visa gerianti. Svarbiausia, su kuo valgai, kokios nuotaikos būdamas valgai, patiekalo prašmatnumas nesvarbu“, – sako mokslininkė, iš mamos buriatės išmokusi gaminti pozus.

Bioversija 22 02 02

Paskutinį kartą E. Survilienė aplankyti vietų, kur gimė, t. y. prie Baikalo, nuvyko 2013 m. Anot jos, tai buvo keistas grįžimas. Tarsi viskas būtų likę kaip anksčiau. Elena ir jos du jaunesnieji broliai yra gimę Sibire, Irkutsko srityje. Tėvai juos vaikus parvežė į Lietuvą, kai mergaitė baigė pirmą klasę. Giminių ten dar yra likusių ir dabar, tėveliai jau mirę.

Elena 1985 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, 2002 m. stažavosi Kanadoje, Lavalio universitete.

Agrofirmose įgyta naujų žinių apie agroproduktus

Mokslininkė sako esanti dėkinga, kad, be mokslinio darbo, teko padirbėti ir agroįmonėse, kurios turi įvairios paskirties produktų: trąšų, augalinės kilmės, mikrobiologinių produktų, biostimuliuojančio paveiko preparatų.

Agroįmonėse buvo daugiau praktinis darbas. Dirbdama Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute daugiau plėtojo mokslą, žinoma, stengėsi neatitrūkti ir nuo praktikos, nuo gyvenimiškų poreikių. „Fitopatologija, entomologija – skamba moksliškai, – juokiasi E. Survilienė. – O realybėje atvažiuoji į lauką ir žiūri, kokios ligos, kokie kenkėjai jį apnikę, ką ūkininkui dabar daryti, ką jis praleido ar ko nepadarė, arba užbėgti į priekį ir perspėti, kas gali nutikti. Konsultacija turi būti dviem žingsniais į priekį, o ne iš paskos. Labai sunku spręsti problemas, kai jos jau yra, ir turi glaistyti tik simptomus.“

Geriausios konsultacijos – numatyti, kas gali laukti priekyje, koks dabartinių klimatinių sąlygų poveikis. Anot mokslininkės, niekaip negalime normaliai gyventi, nes iš kiekvienos pakampės mus atakuoja tik iššūkiai ir iššūkiai. „Paskui tuos iššūkius mes ir bėgame“, – apibendrina E. Survilienė.

Agroįmonėse ji susipažino su įvairiais ne tik augalų apsaugos, bet ir tręšiamaisiais produktais. Čia jai reikėjo mokytis visai kitos srities: suprasti mitybinių elementų svarbą, poreikį. „Mano pozicija buvo – kur geriausia produktą pritaikyti. Aš visada sakydavau: produktų yra daug, pasiūla didžiulė, konkurencija nežmoniška, bet už kiekvieno kanistrėlio ar maišelio stovi žmonės, kurie ir duoda žinias“, – mokslininkų indėlį pabrėžia pašnekovė.

Dabartiniu metu, be trąšų, atsirado ir biostimuliatoriai. Tai mokslo ir technologijų pažanga. Į augalą reikia žiūrėti kaip į gyvą organizmą.

Studentams apie augalą – kaip gyvą organizmą

Dirbdama Kauno kolegijoje ir dėstydama studentams ji veda analogijas su žmogaus kūnu. Dažnai diskutuoja, dėl ko reikalingas vienas ar kitas elementas, hormonai. Juk be pastarųjų augalai nesivystytų ir neaugtų.

Į kolegiją pirmiausia ji buvo pakviesta dėstyti agrochemiją – augalų mitybą. Ši sritis svarbi sodininkystei, daržininkystei, tai, anot mokslininkės, toks segmentas, kuriame triūsia beveik kiekvienas lietuvis: ar turi 5 obelis, ar 5 ha obelyną.

Paskui tarp dėstomų dalykų atsirado želdynų sanitarinė apsauga. „Man labai įdomu, nes sutinku daug smalsių, žinių trokštančių žmonių – ypač iš ištęstinių studijų (kurie jau turi ar prižiūri, projektuoja, komponuoja ir pan. savo želdynus). Iš Kolegijos išeina stiprūs savo dalyko profesionalai. Džiaugiuosi už juos. Čia mokomės pažinti cheminės augalų apsaugos alternatyvas. Labai daug vietos čia randa biostimuliuojančio poveikio produktai, – atvira E. Survilienė. – Diskutuojame ir apie žalinimą. Pesticidus mažinsime, mineralines trąšas mažinsime, bet valgyt norėsime, tad turėsime produkciją užsiauginti. Visada reikia mokytis, nes sprendimo būdų yra. Gal kartais skausmingai kai kas eina, bet kito kelio nėra.“

Neįmantrių patiekalų subtilybės

Elena nuotaikingai pabrėžia, kad superduper patiekalo neturi. Paskutiniu metu vaikai ir anūkai yra pamėgę obuolių ir varškės pyragą.

Pati moteris jaučia silpnybę įvairiems prieskoniams. Kai nuvažiuoja į kokias keliones, tai parsiveža jų gausybę. Juokiasi prisiminusi kelionę į Gruziją, kai prieskoniai netilpo į lagaminą, tad susidėjo juos į rankinę. Visas lėktuvas buvo prakvipęs.

Mama buriatė ją išmokė gaminti tradicinius buriatiškus pozus (garuose virtus didelius į koldūnus panašius virtinius, kurie valgomi rankomis). Pagal buriatų tradicijas jų įdarui turėtų būti naudojama aviena arba jautiena, arba arkliena su kiauliena, puikiai tinka ir paukštiena. Mėsos įdaras turi būti kvapnus, sultingas. Todėl įpilama ir vandens.

„Pozas – paprasčiausios kad ir koldūnų tešlos skridinėlis, į kurį dedama kapotos ar stambiai maltos mėsos. Pozai sulipdomi taip, kad viršuje liktų nedidelė skylutė (vėliau per ją išgeriamas susidaręs sultinukas)“, – paaiškina mokslininkė.

Virtinėliai dedami ant specialaus tinkliuko, o šis – į puodą, kuriame kunkuliuoja vanduo ir taip per 18-20 min. išverda garuose.

Plovas

Kaip minėta, pagal šį receptą gaminti plovą E. Survilienę išmokė korėjietė moteris, kuri gyveno Uzbekijoje. Įvertinus, ką ir kokiomis salygomis gaminome 1970–1990 metais, šio plovo birūs ryžiai atrodė stebuklas.

Plovas gaminamas ne įmantriuose kazanuose. Geras puodas, žinoma, nepamaišytų. Ir čia svarbiausi yra ryžiai.

Reikia, kad kiekvienas ryžis atsiskirtų ir visi būtų birūs. Tad galima paeksperimentuoti, paragauti įvairesnių. E. Survilienė yra gaminusi ir su laukiniais, ir su raudonaisiais. Tiesa, anot jos, juodieji suteikia jau truputį kitą skonį. Juos ji virė atskirai.

Įdomybė ta, kad česnako skiltelės dedamos su visais marškinėliais (lukšteliais). Kai jos iššunta, paskleidžia kvapą.

Reikės:

apie 800 g kiaulienos arba kokios turite mėsos: ėrienos (avienos), vištienos, kalakutienos ar kt.;

aliejaus;

3 vidutinių svogūnų;

1 didelės morkos

česnako galvelės;

2 stiklinių ryžių (galima baltus pamaišyti su laukiniais);

prieskonių: druskos, pipirų, ciberžolės, kario (čia daugiau pagal pasirinktą mėsą ir pagal skonį, kas mėgsta aštriau – aštrių paprikų);

Gaminimas

Aliejuje trumpai apie 10 min. apkepti nedideliais gabaliukais supjaustytą mėsą su svogūnais, morkomis. Jeigu norisi daugiau daržovių, galima patarkuoti saliero, patisono. Viską sudėti puodo dugne.

Nuplautus ir nuvarvintus ryžius (nevirtus) sukrėsti ant mėsos, į juos prismaigstyti neluptų česnako skiltelių. Užpilti vandens, kad jis apie 2 cm būtų virš ryžių.

Statom ant ugnies, užkaitinam. Kai viskas užverda, pakyla ir pradeda ūžti, sumažinam ugnį iki minimumo. Puodo daugiau nebeatidengiam. Maždaug po 20–25 minučių pasklinda malonus kvapas ir patiekalas paruoštas.

„Anksčiau nėra ko kaišioti nosį“, – juokiasi Elena. Vanduo dingsta, ryžiai būna purūs ir birūs. Česnakėlius ištraukiame (beje, juos skanu suvalgyti), o visa kita su šaukštu permaišome. Dedame porcijomis, galime apibarstyti žalumynais: svogūnų laiškais, smulkintomis petražolėmis ar pan. Jei labai reikia, galima užpilti kečupo.

Skanaus!

Autorius: Inga Dubovijienė
Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Taip pat šia tema skaitykite
Skaitomiausios naujienos
Verslo informacija
Apklausa
Kaip vertinate šiųmetį pašarų ruošimo sezoną?
Visos apklausos