Valgymas yra vienas dažniausiai patiriamų malonumų, o maisto gaminimo džiaugsmu ir eksperimentavimu, ir dar iš savo išaugintos žaliavos, yra užsikrėtęs ne vienas ūkininkas, vaisių ir daržovių augintojas, žemdirbių organizacijos vadovas ar narys. Tarp patiekalų – ne vienas sukurtas ar patobulintas. Tad pristatome naują rubriką „Skanaus!“, kuri, tikimės, bus mūsų skaitytojams ne tik įdomi, bet ir naudinga.

Klaipėdos r. ekologinį mėsinių galvijų veislininkystės ūkį plėtojantys Daiva ir Vidmantas Buivydai jau trejus metus jautieną tiekia ir regiono vaikų darželiams. Daiva nuotaikingai ir šiltai pasidalijo ne tik savo ūkio istorija, kai kurių veislių jautienos savybėmis, bet ir patarė pasigaminti skanų troškinį, kuris džiugins ir gomurį, ir akis.

Išpjaustytos ir supakuotos jautienos tiekimas ne tik aštuoniems Palangos, Kretingos ir Klaipėdos rajonų darželiams, bet ir vietos vartotojams, nėra pagrindinė ūkio veikla. Ūkyje auginami grynaveisliai aubrakai ir grynaveisliai angusai. Telyčaitės lieka bandos papildymui arba taip pat parduodamos veislei. Be to, ūkyje plyti ekologiniai maistinių avižų, speltų plotai, auginamos šilauogės.

Pardavinėdami išpjaustytą jautieną Buivydai visada nurodo, kam ji labiau skirta, pvz., didkepsniams, troškiniams. „Patariame, ką pirkėjams pasigaminti ir kuo paprasčiau. Reikia žmones papratinti valgyti jautieną. O kad jie įprastų, reikia, kad jiems pasisektų pagaminti. Labai paprasta aritmetika, – džiugiai teigia augintoja. – Smagu džiuginti žmones, smagu vėliau gauti atsiliepimus, kad buvo skanu. Malonu matyti laimingus žmones. Paprastai, bet su meile.“

Ūkininkauja nuo 1992 m., kai Vidmanto mama atgavo žemę ir padovanojo jaunai šeimai. Taip prasidėjo kelias. „Gavome darbo įrankį. Vidmantas tose vietose gimė ir užaugo. Esame 5 karta, ūkininkaujanti tose žemėse (išskyrus sovietinį laikotarpį, kai Vidmanto mama neūkininkavo). Seneliai buvo išvežti į Sibirą ir ūkis išardytas, sudegintas“, – į prisiminimus nuklysta Daiva.

Aubrakai pasirinkti, kad gražiai atrodė

2007 m. jie pradėjo galvoti apie mėsinius galvijus, o aubrakus pamatė Švedijoje pas draugus dar 1996 m. Tada pagalvojo, kad kada nors ir patys juos augins. Tas „kada nors“ atėjo po 15 metų.

„Buvom grūdinių kultūrų augintojai, sėklininkystės ūkis, auginome burokų sėklas, burokėlius, net linus. Jauni išbandėme viską. Žinoma, ir klaidų darėme, – atvira ir be liūdesio D. Buivydienė. – Supratom, kad mūsų dirvos rūgščios, tad kiek bedėtum trąšų, naudos, kaip, tarkime, Aukštaitijoje, kur gyvena mano tėvai, nėra. Taigi, nusprendėme, kad norime būti ekologai, ir tam, kad būtų rimtas ekologinis ūkis, jis turi būti mišrus, turi būti uždaras ratas, kai augini galvijus, jų mėšlu tręši laukus ir taip gauni neblogą derlių (aišku, ne tokį, kaip chemizuoti ūkiai). Mes dirvas pamaitiname, jos nenualintos, laukai atsigavę, ir tikrai susitvarkome su piktžolėmis mechaniškai. Laukai gražiai atrodo.“

Galvodami, kokius galvijus pasirinkti, jie važinėjo po ūkius, bendravo su ūkininkais. Daiva linksmai pajuokauja, kad aubrakės karvės pasirodė pačios gražiausios vien dėl savo įspūdingų akių, lyg su makiažu. Aišku, ne grožis nulėmė, bet ūkininkų ir mokslininkų patarimai. Aubrakai labai tinkami ekologiniam ūkiui, auginami ekstensyviai, natūraliai. Jų nereikia papildomai prišerti. Ir mokslininkai pritaria, kad galvijai turi pakankamą mėsos išeigą, jie atsparūs ligoms, lengvai veršiuojasi, palikuonys stiprūs ir gražūs.

Mėsa be riebalų

Daiva pabrėžia, kad teiginys, jog mėsiniams galvijams nereikia pastatų, užtenka pašiūrės lauke, neteisingas. „Bet kurios veislės galvijų: hailendų, aubrakų ar kitų, kailis žiemą nuo šlapdribos ir lietaus įmirksta, galvijai visą energiją atiduoda tam, kad išgyventų, o iš tikrųjų mėsinius galvijus auginame, kad gautume skanią, gerą, minkštą mėsą“, – profesionaliai pataria augintoja.

Aubrakų mėsa nėra riebi, kai kam tai yra trūkumas. Tačiau yra pirkėjų, kurie vertina vadinamąją dietinę mėsą, kai troškinant, verdant sultinius, nenuverda daug riebalų. Ji tinka ir visai mažiems vaikams, dar tik pratinamiems prie įprasto maisto. Tokių pirkėjų Buivydai turi.

Anot D. Buivydienės, riebaus antrekoto reikia kepant didkepsius, kad jie išeitų minkštesni ir sultingesni. Riebalai sulaiko sultingumą. Troškinant, verdant to nereikia. Šeima iš aubrakų mėsos gamina ir didkepsnius, sako, kad skanūs, reikia tik mokėti paruošti. Mėsai skerdžiami buliukai iki 2 metų, kol neturi sukaupę riebalų, kaip, tarkime, angusai, limuzinai, kurie juos pradeda kaupti anksčiau.

Kepsnius, didkepsnius kepti gali ne kiekvienas, nors ir iš kokios geriausios mėsos. „Šaunioms moterims, kurios nenori pasidaryti gėdos atvykus svečiams, patariu rinktis troškinį“, – juokiasi Daiva, pridūrusi, kad jis tikrai pavyks ir bus spalvingas, kvapus ir sotus.

Reikės:

• bet kokio raumeninio jautienos gabalėlio (geriau neimti kumpio, kad troškinys nesigautų sausas): sprandinės, vidinės sprandinės, mentės, paslėpsnio;
• šaukšto sviesto (lydyto sviesto) ar aliejaus kepti ir šaukšto pagardinti išsitroškinusiai mėsai;
• daržovių: morkų, raudonųjų svogūnų, cukinijų, brokolių, paprikų ir kokių tik turite;
• žiupsnelio druskos, pipirų, mėgstamų prieskonių;
• šaukštas sojų padažo (galima ir raudonojo vyno).

Pusę kiekio troškinio turi sudaryti mėsa, kitą pusę – daržovės.

Gaminimas

„Maistas turi būti ne tik skoniui, bet ir akims“, – mano Daiva. O mes patikėkime ja.

Raumenų skaidulos eina išilgai, tad gabalėlius reikia supjaustyti skersai juostelėmis. Tada įkaitinti sviestą ar kitus riebalus. Mėsos juosteles šiek tiek apkepti, kad apskrustų. Tada jas sukrėsti į puodą, truputį užpilti vandens, tada įpilti iš anksto pasigaminto ar likusio gaminant kitus patiekalus jautienos sultinio. Daiva naudoja anksčiau užšaldytą sultinį, likusį verdant jautienos kauliukus sriubai.

Užpylus sultinio, prieskonių reikia mažiau, nes jam verdant dėta visko. Jei neturite sultinio, galima pilti daugiau vandens ir pridėti prieskonių: pvz., „Santa Maria“ žolelių su česnaku ir kmynais, prieskonių rinkinio žvėrienai (jame yra garstyčių grūdelių, aitriųjų pipiriukų, raudonųjų paprikų gabalėlių ir kt.).

Ant lėtos ugnies mėsa troškinama apie 2 valandas (priklauso ir nuo mėsos rūšies). Vis reikia pažiūrėti, ar neišseko skystis.

Kol mėsa troškinasi, yra laiko paruošti daržoves. Nereikia jų troškinti su mėsa. Kiekvienos rūšies daržoves atskirai pakepinti ant sviesto, kad išliktų traškios ir nesuglebusios, tik šiek tiek apskrudusios.

Taigi, griežinėliais supjaustoma cukinija ir apkepinama, skridinėliais arba stambesniais šiaudeliais supjaustomos morkos ir taip pat apkepinamos, raudonieji svogūnai perpjaunami išilgai ir supjaustomi didesnėmis skiltelėmis, tada apkepinami, tas pats atliekama su žiediniu kopūstu (brokoliu), įvairių spalvų paprikomis. Turi būti gražių vaizdų ir trašku.

Apkepintos daržovės supilamos į vieną dubenį. Kai mėsa tampa minkšta ir išsitroškinusi, daržovės suverčiamos ant mėsos, dailiai ir lengvai permaišomos. Užpilama truputėlį (šaukštą, pagal savo skonį) sojų padažo. Galima įpilti šaukštą raudonojo vyno.

Nereikia daug padažo. Visai pabaigoje paskaninimui galima įkrėsti šaukštą sviesto.

Labai skanu su bulvėmis. Jas galima tiesiog su lupenomis nuplauti su šepetėliu, perpjauti išilgai, apvirti, bet kad nesukristų, ir pašauti į orkaitę puselėmis į viršų, kad gulėtų ant lupenų. Pabarstyti prieskonių ir pakepti, kad apskrustų. Tuomet patiekalas džiugins akis ir vilios kvapais.

P. S. Išduosime paslaptį – Daiva prie mėsos paprastai deda TKT. Jūs tikrai galite daryti taip pat. Nežinote, kas yra TKT? Tai Ką Turiu. Šaldytuve visada rasi morką, svogūną, gal kokią papriką. Šių trijų ar net dviejų užtenka. Skanaus!

MŪ inf.