Prieš kelerius metus veterinarijos bendruomenėje bene karščiausia tema apie veterinarijos gydytojų trūkumą kurį laiką nutilo. Vis pasigirsdavo gerų žinių apie į rajoną dirbti atvykusį jauną specialistą. Bet problema, regis, įgauna kitokį pobūdį.

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LGVA) prezidentas dr. Audrius Kučinskas vis dėlto tvirtina, kad veterinarijos gydytojų regionuose šiuo metu netrūksta, problema – darbo pobūdis žemės ūkio bendrovėse.

Išeitis – sutartis su privačiu veterinaru

LVGA Bendrosios praktikos sekcijos pirmininkas Girmantas Gumauskas dirba didelėje žemės ūkio bendrovėje, turinčioje 1 200 melžiamų karvių,  o Asociacijoje atstovauja privatiems veterinarijos gydytojams. Tad mato įvairius problemos kampus.

Pirmiausia, jis sutinka, kad bendrovėms sunku prisikalbinti dirbti veterinarijos gydytoją. „Ir aš dar ieškau vieno veterinaro ir vieno felčerio, bet norinčiųjų nėra, – sako G. Gumauskas. –   Vyresniems iš tiesų gali būti nelengva dirbti bendrovėse, o jaunimas paprasčiausiai nenori sunkiai dirbti. Bendrovėse, be abejo, darbo daug, bet ūkis ūkiui nelygus.“

G. Gumauskas patikina, kad Padovinyje veterinarijos gydytojai dirba tik savo darbą, nes bendrovėje yra ir kitų specialistų – du felčeriai, du zootechnikai, selekcininkė, fermų vedėjas.

Ar taip yra visur – kažin. Girmanto žiniomis, ten, kur mokamas labai didelis atlyginimas, gali būti, kad veterinarijos gydytojui teks atlikti ir papildomų darbų. Bet darbas bendrovėje ir tenkanti atsakomybė neturėtų gąsdinti tų, kurie nori dirbti.

Tačiau jis nesutinka, kad dirbti veterinarijos gydytoju bendrovėje negerai dėl statuso. „Juk dirbdami pagal darbo sutartį veterinarai yra socialiai apdrausti, laiku gauna atlyginimą, jiems priklauso mokamos atostogos ir kt. Galiausiai, keičiamės savaitgaliais, o dirbdamas privačiai juk negali nedirbti savaitgalį ar mėnesį atostogauti“, – kalba G. Gumauskas.

Dar vienas privalumas bendrovių naudai – jos karvių neatsisakys, juk žmonėms valgyti reikia, bet mažesnių ūkių kaimuose tik mažės, tad mažės ir darbo privatiems veterinarams.

A. Kučinskas ir G. Gumauskas sutaria – Lietuvoje yra gerų pavyzdžių, kai bendrovės pasirašo aptarnavimo sutartis su privačiais veterinarijos gydytojais. Aptariamos sąlygos ir dirbama – privatus veterinarijos gydytojas dirba savo ritmu, jam galioja visos privataus gydytojo privilegijos ir pareigos, bendrovės turi sutartį ir gali reikalauti rezultato, kitaip tariant, abi pusės patenkintos.

A. Kučinsko teigimu, net finansiškai kai kurioms bendrovėms geriau pasirašyti tokią sutartį, o ne darbinti veterinarijos gydytoją.

Reikėtų keisti Veterinarijos įstatymą

Nors skaičiai sako, kad veterinarų Lietuvoje užtenka, reali padėtis rodo ką kita – su stambiais gyvuliais dirbančių veterinarijos gydytojų trūksta Lietuvoje tai vienur, tai kitur.

Su ta pačia problema vis labiau susiduria daugelis Europos šalių, tarp jų – ir Vokietija.

„Vokietijos žiniasklaida įvardija esminę problemą, kodėl regionuose trūksta norinčiųjų dirbti – Y karta labai aiškiai susiplanavusi savo gyvenimą ir sąlygas, kuriomis norėtų dirbti ir gyventi, o provincija neatitinka jų vizijos – nėra pramogų, darželių, mokyklų vaikams, sveikatos priežiūros centrų ir kt.

Dauguma studijuojančiųjų ir baigusiųjų neturi ryšio su kaimiška vietove, tad jie sunkiai įsivaizduoja ir gyvenimą tokiomis sąlygomis. Ką jau kalbėti apie gyvenimą Lietuvos kaime“, – traukia pečiais A. Kučinskas.

LVGA prezidentas sako, kad Lietuvoje jaunų veterinarų į rajonus ateitų dirbti daugiau, bet jiems nėra, kur ir kaip ateiti. Juk reikia turėti ir darbo vietą, ir brangiai kainuojančių darbo priemonių.

Asociacija svarsto, kaip sukurti sistemą, kad LSMU Veterinarijos akademijos absolventas 2–3 metus padirbėtų šalia patyrusio veterinarijos gydytojo. Taip atsirastų jo ryšys su aplinka, jis praktiškai pasitikrintų, ar nori ir gali dirbti šį darbą, atsirastų veiklos tęstinumas.

„Žiauru, kad apie 70 proc. visų Lietuvos sėklintojų yra veterinarijos gydytojai, nes tai garantuotas jų pragyvenimo šaltinis. Bet ar tam reikia 5–6 metų studijų, jei ūkininkui užtenka išklausyti dviejų savaičių kursus, kad gautų sėklintojo pažymėjimą? Ir dalis tų sėklinančių veterinarų jau nutraukė privačią praktiką, netęsia licencijos“, – apie padėtį kalba LVGA prezidentas.