Šilalė. Per kiekvieną ganyklinį sezoną gyvulių augintojai susiduria su parazitų problema. Tvarte jų plinta labai mažai (tik ektoparazitai), tai saugus laikotarpis. Tačiau ganyklose jie cirkuliuoja ir sukelia rūpesčių.

Visą karjerą parazitologijai paskyręs LSMU Veterinarijos akademijos profesorius Mindaugas Šarkūnas yra daręs parazitų tyrimų pieno ūkiuose, išbandęs kelias kontrolės programas, tarp jų – ir be vaistų, tik naudojant mikrogrybelius.

Su mėsinių galvijų parazitais įdirbis Lietuvoje nedidelis, todėl konferencijoje mėsinių galvijų augintojams kalbėdamas apie parazitozes profesorius daugiau rėmėsi pasaulinės praktikos informacija.  

„Augintojų dažniausias klausimas – kuo gydyti gyvulius profilaktiškai? Visi nori vieno vaisto visiems atvejams. Taip negali būti, bet kaip ir bet kuo gydyti negalima, nes parazitai nevienodi, skirtingi ir vaistai jų sukeltoms ligoms gydyti“, – pabrėžė M. Šarkūnas.

Parazitų yra labai daug ir įvairių. Jie plinta nevienodomis sąlygomis, skiriasi ir jų poveikis gyvulio organizmui.

„Pirmiausia reikia žinoti, koks užsikrėtimas, juk ir į polikliniką atėjus pacientui gydytojas pirmiausia nustato diagnozę, tik paskui gydo. Žinoma, su gyvūnais ne visada tai pavyksta, neretai taikomas simptominis gydymas, bet, kalbant apie parazitus, nustatyti diagnozę būtina“, – kalbėjo profesorius, pridurdamas, kad, žinant užsikrėtimo spektrą, galima veiksmus planuoti kelis metus į priekį.

Jautriausi parazitams – veršeliai  

Vieni iš dažnesnių galvijų parazitų – virškinamojo trakto apvaliosios kirmėlės, kuriomis užsikrečia visų ūkių bandos tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

„Tai neišvengiama. Dažniausiai sutinkamos 3–4, bet gali būti iki 10 rūšių kirmėlių“, – sakė M. Šarkūnas.

Dažniausiai būna apvaliųjų kirmėlių ir kaspinuočių kombinacija. Jautriausias jai gyvulių prieauglis, ypač pirmojo ganymo metu, nes dar neturi imuniteto – jis įgaunamas po pirmo ganymo sezono. M. Šarkūnas šiuos parazitus rekomenduoja kontroliuoti ir karvių bei telyčių organizmuose, nes jie turi įtakos produktyvumui.

Apvaliosios kirmėlės gali parazituoti nuo šliužo (čia jos pavojingiausios) iki storosios žarnos. Kai kurios rūšys pažeidžia galvijų virškinimo liaukas, dėl to sutrinka virškinimas, mažėja priesvoriai.

Tai daug nuostolių sukelianti parazitozė. Kirmėlėmis užsikrečiama ganyklose, dažniausiai antroje ganymo pusėje.

„Liepos viduryje didėja užterštumas ir netrukus pasiekiamas užterštumo parazitais pikas. Tada reikia galvoti, ką daryti – pervaryti į švaresnę ganyklą, ganyti ant atolo, dehelmintizuoti. Kai kas ir nieko nedaro“, – kalbėjo prof. M. Šarkūnas.

Jis yra atlikęs tyrimus pieno ūkyje su juodmargiais veršeliais. Vienus dehelmintizavo tris kartus vasarą, kad parazitai būtų visiškai pašalinti, o kitiems vaistų nuo parazitų nedavė. Gydyti veršeliai per tą vasarą priaugo 30 kg svorio daugiau.

„Labai svarbu, kokio įmitimo veršelis išleidžiamas ganytis. Geležinė taisyklė – labiau įmitęs gyvulys turi stipresnį imunitetą ir geriau atlaiko parazitozes“, – akcentavo mokslininkas.  

Kaspinuočiai parazituoja virškinamajame trakte, būdingi veršeliams, vyresni galvijai užkratą nešioja. Tai ne pats pavojingiausias parazitas, bet kontroliuoti jį reikia.

Taip pat pasitaiko plaučių apvaliųjų kirmėlių, tik jos nėra taip išplitusios, kaip virškinamojo trakto. Jų daugiau būna drėgną vasarą, šie parazitai pažeidžia kvėpavimo takus, tai vėlgi veršelių problema. Tačiau jeigu jie negydyti, kitą vasarą gali pasitaikyti protrūkių telyčių ir net karvių bandoje.

„Tokių protrūkių pieninėse bandose būna beveik kasmet, o tai reiškia 20–30 proc. sumažėjusį produktyvumą“, – sakė LSMU Veterinarijos akademijos profesorius.

Lietuvoje registruotas šiuos parazitus veikiantis vaistas. Dehelmintizaciją aktualu atlikti rudenį, uždarius gyvulius į tvartus. Veršeliams gali prireikti gydymo ir vasaros viduryje.

Parazitizmas – neišgyvendinamas reiškinys

Kartais gyvuliai užsikrečia ir ektoparazitais. Daugelį jų rudenį veikia vienas vaistas, tačiau plaukagraužiui reikia kitų priemonių.

Jeigu gyvuliai turi inkštirų, svarbiausia yra rudeninė dehelmintizacija, kurios, pasak prof. M. Šarkūno, ir užteks. Bet gyvuliams užsikrėtus kepenine siurbike, antihelmintinių vaistų reikės dukart per metus – dar ir žiemą. Antihelmintinių vaistų dozės ir jų kombinacijos priklauso nuo to, kokiais parazitais (vienu ar keliais) užsikrėtė gyvuliai.  

Kepeninės siurbikės – gana patogeniški parazitai, kurie parazituoja kepenyse, tulžies latakuose. Jiems reikia drėgnų vietų, kur gali gyventi tarpiniai šeimininkai – moliuskai. Sausose ganyklose šios kirmėlės neplinta, nebent ūkininkai atsiveža jų su naujais gyvuliais.

„Ten, kur kepeninės siurbikės prigis, iškrapštyti jų bus neįmanoma“, – konstatavo profesorius.

Apskritai, jo teigimu, parazitizmas – neišgyvendinamas reiškinys: „Norint sumažinti parazitų poveikį iki toleruotino lygio, reikia reguliariai naudoti atitinkamas priemones. Tai geriausia, ką ūkininkai gali padaryti.“

Dehelmintizacijos svarba

Yra trys skirtingos antihelmintikų grupės, kurias ūkio gyvuliams reikia kasmet keisti, kad neišsivystytų parazitų atsparumas jiems. Išlauka gydytų gyvulių produkcijai pieniniams ir mėsiniams galvijams skirtinga.

Kalbėdamas apie parazitozių profilaktiką, M. Šarkūnas sakė, kad pieniniams galvijams nesiūloma pavasarinė dehelmentizacija, nes tvarte jie būna saugūs, tačiau mėsinius ilgai veikiančiais preparatais (avermektinais) rekomenduojama dehelmintizuoti ir pavasarį.

„Rudeninė visų ganomų gyvulių dehelmintizacija – kaip dantų valymas vakare. Tai labai svarbu, kad būtų sunaikinti ekto- ir endoparazitai. Pavasarinė dehelmentizacija – tarsi dantų valymas ryte, nes į ganyklas išėję gyvuliai užsikrečia peržiemojusiomis lervomis.“

Jeigu vykdoma vasarinė dehelmentizacija, idealu po dviejų dienų gyvulius pervaryti į ganytis ant atolo. Žiemą, anot profesoriaus, naikinti reikia tik kepenines siurbikes.  

Parazitų atsparumą antihelmintikams didina keli veiksniai. Tai nepagrįstai, netinkamu metu ir be reikalo daroma dehelmentizacija, didelio parazitų kiekio kontaktas su vaistu didina pripratimą prie jo. Vienos dažniausių klaidų – skiriama per maža vaistų dozė, taip pat kasmet duodami tie patys vaistai – juos būtina keisti.

„Ir negalima pasikliauti vien tik dehelmentizacija – reikia ir ūkinių priemonių“, – augintojams aiškino M. Šarkūnas.

Vaistus nuo kirmėlių jis ragina duoti tik gyvuliui sergant, atrankiniu būdu, bet ne visiems iš eilės profilaktiškai.

„Galvijų ūkiai tai dar gali sau leisti, tačiau avių ūkiuose dėl parazitų atsparumo privalomas tik atrankinis gydymas – sveikiems, gerai įmitusiems gyvuliams antihelmintikų nereikia“, – kalbėjo profesorius, taip pat įspėjęs, kad importuojant naujus gyvulius kyla pavojus įsivežti atsparių parazitų, todėl būtina juos karantinuoti ir gydyti dviem skirtingais vaistais.

Reikia pasistengti saugoti ir ganyklas, jų užterštumas parazitais didėja lietingomis vasaromis. Rekomenduojama nenuganyti žolės žemiau 10 cm, svarbu ir ganyklos dydis, nes mažoje didesnė išmatų koncentracija ir išskiriamų parazitų kiaušinėlių kiekis.

Karvių ganymas kartu su veršiukais, anot prof. M. Šarkūno, prisideda prie ganyklų užterštumo mažinimo, nes karvės turi imunitetą ir išskiria mažiau parazitų kiaušinėlių, o prarijusios juos nesuserga ir mažina užterštumą. Tai įrodė ir LSMU Veterinarijos akademijos mokslininkų atliktas tyrimas.

„Kuo vėliau išvaromi gyvuliai į ganyklas, tuo mažesni iššūkiai dėl užsikrėtimo laukia. Gal nebūtina to siekti, tik reikia žinoti, kad taip yra“, – sakė M. Šarkūnas.  

Birželio mėn. žurnale „Mano ūkis“ skaitykite Gretos Martinavičienės ir prof. Mindaugo Šarkūno straipsnį apie avių parazitozes.