Basf 22 09 27 + Dimedium 22 09 01 Dimedium 22 09 01 + Adama 22 09 05
Gyvenimas toks...
Žolinė – žolininkų ar žemdirbių šventė?
Žolininkė Asta Skujytė-Razmienė. Autorės nuotr.

Vilnius. Kaip tampama žolininku, koks žolynas gydo beveik visas ligas ir kuo skiriasi amato perdavimas iš lūpų į lūpas nuo enciklopedinių žinių? Tai tik keli klausimai, į kuriuos atsako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Asta Skujytė-Razmienė.

Žolinė – žolininkų ar žemdirbių šventė?

Per Žolinę žmonės nešdavo šventinti derlių: vaisių, daržovių, augalų. Gervėčių krašte iki šiol išlikusi tradicija į Žolinės puokštes rišti ne tik sezoninių gėlių, bet ir daržovių, javų. Svarbu buvo pašventinti augalus, užtikrinančius namų apsaugą. Pavyzdžiui, artėjant perkūnijai būdavo būtina šventintu džiovintu kadagiu pasmilkyti namus, kad žaibas netrenktų. O šventintą Žolinės puokštę buvo įprasta dėti mirusiajam po galva. Jeigu tais metais neprireikdavo, puokštę pagarbiai sudegindavo. Vaistines žoles rinkdavo iki Joninių, todėl ši šventė man labiau asocijuojasi su žolininkais.

Bioversija 22 08 31

Kokios šios šventės ištakos?

Instituto archyve seniausi rankraščiai – iš 19 a. pabaigos. Tuo metu ši šventė jau buvo švenčiama panašiai, kaip dabar. Kad jos šaknys gilios, galima tvirtai teigti, nes jau susiformavusios stabilios Žolinės tradicijos.

Mano manymu, Žolinė labiau krikščioniška nei archajiška šventė. Jos pagrindinis akcentas – eiti į bažnyčią ir šventinti žolynus. Žolių puokštės gal ir neatrodo labai krikščioniškai. Tai tikriausiai yra amžina problema, kad per šimtus metų krikščioniškos ir archajiškos tradicijos susivijo tarpusavyje. Galbūt nevertėtų jų priešinti, reikia tiesiog žiūrėti į Žolinę, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, kaip į reiškinį, dviejų pasaulėžiūrų jungtį.

Kas yra žolininkas ir kuo jis skiriasi nuo raganiaus?

Žolininkas – žmogus, renkantis ir pažįstantis žoleles, ir grybus, kurie yra labai svarbi liaudies medicinos dalis. Žolininkystės amatą puoselėjantis asmuo žino, kaip žoleles ir grybus naudoti ligoms gydyti bei jų prevencijai.

Žmonės tikėjo, kad raganiai, kitaip nei žolininkai, gali gydyti magiškomis galiomis. Esą raganiai moka ir gydyti, ir velnią iškviesti. O žolininkai yra tam, kad padėtų, dažnai net bet atlygio. Jie buvo labai svarbi bendruomenės dalis – pas juos eidavo visi, kuriems blogai.

Lietuvoje žolininkystė nyksta ar išlaiko populiarumą?

Žolininkystė – nueinantis amatas. Norisi ją vadinti amatu, nes tai – sudėtingas mokslas. Teko laimė Šalčininkų r. susipažinti su puikia žolininke. Kelerius metus su kolegomis botanikais ir farmakologais pas ją važinėjome. Ji buvo sukaupusi gausius informacinius klodus. Tokių žmonių, kurie turėtų itin gilų išmanymą, yra labai mažai. Ji turėjo senųjų žinių, skaitė šiuolaikinius leidinius trimis kalbomis, o dar buvo ir labai imli aplinkai. Deja, jau amžinąjį atilsį.

Šiais laikais yra labai daug žolininkų, baigusių farmakologijos arba botanikos mokslus ir besidominčių žolėmis. Žolininkų iš tradicijos – vienetai. Daugėja savamokslių, kurie išmoksta žolininkystės iš knygų, jų pirminis šaltinis nėra kiti žolininkai. Kelios žolininkės pasakojo, kad šį amatą perėmė iš močiučių, tačiau papildomai informaciją tikrina trijuose šaltiniuose, pavyzdžiui, knygose.

Kai mokaisi iš tradicijos, vaikščiodamas su ilgus metus žolininkystės amatą puoselėjančiais žmonėmis pamatai augalus ir jų augimvietes gyvai. Kai mokaisi pats, iš paveikslėlių knygose, tuomet kyla daugiau rizikų surinkti ne tuos augalus ar neteisingai juos paruošti. Yra tam tikra dozės riba, nuo kurios gydantis augalas gali pradėti kenkti, neturint daug patirties lengva ją peržengti.

Kaskart galvoju, kad už kiekvieno, dabar jau pažįstamo, augalo yra kelios mirtys. Kaip kitaip žmonėms sužinoti, žolynas gydo ar kenkia, jeigu ne išbandant jo poveikį praktiškai. Kaip sužinoti, kokia jo dozė nepavojinga sveikatai. Svarbu įvertinti, kad dėl tokių skaudžių aukų dabar turime nemenką išmanymą apie vaistinius augalus.

Gerai pažįstant žolynus turbūt galima jų rasti ir universalių, išgydančių viską?

Sakoma, kad yra žolynų, kurie gydo nuo 99 ligų. Vienos iš tokių – jonažolės. Jos naudotos galvos skausmui malšinti, širdies, pilvo susirgimams, išgąsčiui gydyti. Tačiau su jonažolėmis reikia elgtis atsargiai, nes tai labai aktyvūs augalai. Jų negalima vartoti žmonėms, kurie turi hipertenziją, jautrią odą ar nėščiosioms. Pavartojus šių augalų negalima kaitintis saulėje. Jonažolių preparatų negalima gerti, jeigu asmuo turi virškinamojo trakto sutrikimų.

Liaudyje labai aiškiai suvokta, kad augalas gali būti ir vaistas, ir nuodas. Universaliu gydomuoju arsenalu dar laikyti augalų mišiniai, vadinamosios trejos devynerios. Kiekvienas žolininkas nuspręsdavo, iš ko susidės jo mišinys, dažniausiai jis gertas prevenciškai, turėjo sveikatinamąjį poveikį.

Žmonėms dažnai atrodo, kad žolelės mažiau veiksmingos nei cheminiai preparatai?

Skirtumas tarp cheminių ir žolinių preparatų toks – vienoje tabletėje veikliosios medžiagos koncentracija kelis kartus didesnė. Tad normalu, kad ji veikia greitai ir efektyviai. Augalų poveikis grįstas nuolatiniu vartojimu. Poveikis gali atsirasti ir po keleto mėnesių. Taigi ir žolelės, ir chemija veikia taip pat, bet skiriasi greitis. Vaistų poveikis – labai greitas, o iš žolynų žmogų veikianti veikliosios medžiagos dozė surenkama per ilgą laiką. Dabar, jeigu pradeda kažką skaudėti, žinoma, kad perkame vaistų, kurie skausmą numalšina iš karto, o ne geriame arbatą ir tikimės, jog po mėnesio pagerės.

Autorius: Rūta Bernotaitė
Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Taip pat šia tema skaitykite
Skaitomiausios naujienos
Verslo informacija
Apklausa
Kas turėtų sudaryti planuojamo steigti Melioracijos fondo lėšas?
Visos apklausos