Žemės ūkio sektoriaus versle aktyviai besisukanti ir vadovaujančias pareigas užimanti moteris – retas reiškinys. Prieš kelerius metus prie šeimos verslo prisijungusi įmonės „Ivabaltė“ vykdomoji direktorė Monika Tarvydytė – viena iš jų. Kalbamės su ja apie iššūkius, konkurencinę aplinką, įmonės vertybes ir dviejų kartų bendradarbiavimą plėtojant verslą.

Trečius metus esate įmonės „Ivabaltė“, kurią įkūrė ir kuriai vadovauja jūsų tėtis Irmantas Tarvydis, vykdomoji direktorė. Ar jūsų sprendimui prisijungti prie šeimos verslo įtakos turėjo tėtis, ar tai jūsų pasirinkimas, kuriam sąmoningai ruošėtės?

Tai – mūsų abiejų sprendimas, abi pusės to norėjome, apie tai vienaip ar kitaip kalbėdavome man dar mokantis mokykloje. Su šeimos verslu, žemės ūkio technika susipažinau gana anksti, taip pat dar mokydamasi mokykloje. Su tėčiu dalyvaudavau įvairiuose susitikimuose, parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pvz., „Agritechnikoje“.

Tik aš planavau šiek tiek ilgiau po universiteto padirbėti kitose, tarptautinėse įmonėse, norėjau daugiau įgyti tarptautinės patirties finansų srityje, nes tai vertingi įgūdžiai planuojant vadovo poziciją milijoninę apyvartą turinčioje „Ivabaltėje“. Tačiau COVID-19 pandemija šiuos planus pakoregavo, įmonė Londone, kurioje tuo metu dirbau, suteikė galimybę dirbti iš Lietuvos. Po kelių savaičių pokalbių su tėčiu supratau, kad sprendimo pereiti į „Ivabaltę“ neverta palikti neapibrėžtai  ateičiai, nes atsivėręs geras galimybių langas. Taip ir nebegrįžau į Londoną, o pasilikau Lietuvoje.

Šis sprendimas buvo tikrai teisingas – jaučiu, kad pasukau prasmingu keliu, padedu šeimos verslui augti, tobulėti ir būti geresniam, padedu verslui pereiti iš pirmos į antrąją kartą. Tai nėra lengvas  procesas, pasaulyje tik apie trečdalis verslų sugeba sėkmingai įveikti šią kelionę, kuri man pačiai labai įdomi.  

Man tai ne tik įdomu, bet ir reikšminga. Šiandieninis žemės ūkis labai įdomi sritis, nors ji jau tapo išmani, jos potencialas tikrai neišsemtas ir galybių dar begalė. Turiu ir kita tikslą – savo pavyzdžiu rodyti jauniems žmonėms, kad verta rinktis žemės ūkį, jame tiek pat intelektualių užduočių ir iššūkių, kaip ir bet kuriame moderniame versle.

Šeimos kategorija padeda ar apsunkina sprendimų priėmimą, nulemia įmonės vertybes? Ar verslo reikalai neužgožia šeimos bendravimo, laisvalaikio?

Esame šeimos verslas, tad vienareikšmiai sprendimus priimame bendru sutarimu. Tėtis yra generalinis direktorius, vis labiau atliekantis akcininko vaidmenį, nors nesame perėję į valdybos struktūrą. Jo nuomonė, patirtis ir įžvalgos man labai svarbios, daug diskutuojame, tačiau jis vis daugiau lieka tik prie strateginių sprendimų ir mažina savo įtaką taktiniuose veiksmuose. Aš labai vertinu turėdama galimybę pasitarti, padiskutuoti su tėčiu – tai leidžia priimti pasvertus sprendimus mūsų įmonės pokyčių kelyje.

Nors strateginiai, plėtros klausimai – gana dažna pokalbių tema darbo dienomis ar kartu vakarieniaujant, vis tik turime susitarimą savaitgaliais susitikę šeimos sodyboje vengti verslo temų.

Kaip jaučiatės dirbdama aplinkoje ir srityje, kurioje dominuoja vyrai?

Jaučiuosi labai gerai, vyriška kompanija man patinka, tokioje situacijoje matau daug galimybių. Taip, šioje srityje dirbančių ir vadovaujančių moterų nėra daug, bet būti aplinkoje, kurioje daugiau vyrų nei moterų, man ne naujiena. Mokiausi KTU gimnazijoje, studijavau finansus ir ekonomiką grupėje, kurioje iš 125 tik 25 buvo merginos, vėliau dirbau finansų srityje Londone ir prie derybų stalo būdavau vienintelė moteris. Tad man tai tapo gana natūraliu dalyku. Be to, neskirstau žmonių pagal lytį. Tiesa, iš pradžių Lietuvoje kai kurių žmonių pirminė reakcija stebindavo, tačiau pokalbio metu požiūris keisdavosi, ne veltui turime posakį, kad sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą.

Tai, kad esu moteris, padeda ir tuo, kad turėdama daugiau empatijos, labiau jaučiu žmones ir jų nuotaikas, matau detales, kurių vyrai kartais nepastebi, ypač kalbant apie mikroklimatą, darbuotojų santykius. Derybose taip pat stengiuosi kurti šiltesnį, artimesnį ryšį, man nuoširdžiai rūpi, kaip gyvena mūsų klientai, kaip jiems sekasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Kokių savybių reikia šiuolaikiniam lyderiui?

Mano įsitikinimu, lyderiu vadintis gali tas, kuris geba įkvėpti kitus žmones. Svarbu, kad komanda, bendraudama su lyderiu, aiškiai suprastų ne tik veiklos, projekto tikslą, bet ir jų prasmę. Kitas svarbus dalykas – pozityvumas, ypač dabar, kai viskas taip greitai keičiasi ir aplinkui daug nerimo. Lyderis turi būti objektyvus ir teisingas, negali vadovautis emocijomis, išankstinėmis nuostatomis ir subjektyviu „patinka-nepatinka“ požiūriu. Svarbu laikytis aiškiai apibrėžtų taisyklių, principų ir vertybių, nedarant jokių išimčių.

Vadovo ir kolektyvo santykiai: ar visi komandos nariai dalijasi atsakomybe už veiklos rezultatus?

Mūsų atveju tai tikrai nėra tik vadovo atsakomybė. Mes daug laiko skyrėme tam, kad kiekvienas komandos narys žinotų savo atsakomybę, savo indėlį siekiant rezultatų. Atsakomybę pasidalindami plačiau, mes rodome ir pasitikėjimą žmonėmis, o tai yra labai svarbus aspektas, skatinantis žmones tobulėti. Žmonės, matydami, kad jais pasitiki, jaučiasi išties esantys komandos dalimi, tai kuria sąlygas siekti geresnių rezultatų.

Kas lemia verslo sėkmę ir ką pavadintumėte „Ivabaltės“ stabilumo garantu?

Mūsų įmonės sėkmės receptas – ištikimybė klientui ir objektyvumas darbuotojui. Stengiamės visą laiką elgtis pagal savo vertybinę skalę ir jai nenusižengti. Mums kokybė – svarbiausias dalykas, todėl nuo A iki Z viską atliekame profesionaliai. Mano manymu, tikroji stiprybė ir yra vertybinio stuburo turėjimas ir jo laikymasis. Taip pat svarbu turėti aiškų tikslą ir jo siekti, atliekant gerai apgalvotus ir išdiskutuotus veiksmus. Tada visi įmonėje suprantame ne tik ką darome, bet ir kuo remdamiesi tai darome.

Pastarųjų trejų metų sąjunga, kai prisijungiau prie šeimos verslo, leido sujungti dvi kartas ir skirtingus požiūrius: mano inovacijų siekį, veržlumą ir tėčio patirtį, rinkų išmanymą, rizikų matymą perspektyvą vertinant per patirtį. Mes daug diskutuojame, išklausome vienas kito argumentus, tai padeda rasti ir priimti teisingiausius sprendimus, stabiliai augti.

Kaip vertinate sąlygas ir konkurencinę aplinką Lietuvoje verslui plėtoti? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais žemės ūkio technikos pardavėjams tenka susidurti, gal pati sritis siūlo ir nestandartinius sprendimus?

Lietuvoje yra iki dešimties žemės ūkio technika prekiaujančių ir rinkoje jau įsitvirtinusių, nemažą patirtį sukaupusių įmonių. Konkurencinė aplinka normali, tik nemalonu, kad vis dar turime žaidėjų, kurie nesilaiko verslo etikos taisyklių. Gal tai senosios santvarkos palikimas arba verslo brandos nebuvimas. Viliuosi, kad tai – nykstantys papročiai.

Viena didžiausių mūsų sektoriaus problemų – kompetentingos darbo jėgos trūkumas, ypač jaunų specialistų. Žemės ūkio mokslai Lietuvoje turi gana ribotą populiarumą, o reformuoti universitetai – ribotą pasiūlą. Žemės ūkis, kaip sektorius, taip pat vertinamas vis dar per senųjų mitų prizmę. Aš mokyklą baigiau prieš dešimt metų ir jei būčiau tada pasakiusi, kad einu dirbti į žemės ūkį, daugelis būtų pagalvojęs, kad man gyvenime labai nepasisekė arba nieko nepasiekiau, kad renkuosi šį sektorių. Mat apie žemdirbį vis dar gana daug negatyvaus požiūrio, šiai veiklai vis dar nerodoma tiek pagarbos, kiek ji nusipelnė parūpindama duoną ant kiekvieno stalo.  

Tai matydami mes taip pat siekiame inicijuojame pokyčius. Mano tėčio iniciatyva kartu su VDU Žemės ūkio akademija Rokiškyje buvo įkurta inžinerinė klasė, vėliau ši idėja paplito po visą Lietuvą, dabar projekte dalyvauja jau kone 10 savivaldybių, prisijungia įmonės ne tik iš Rokiškio rajono. Projekte dalyvauja per 1 000 moksleivių, kurie supažindinami su mechanikos inžinieriaus profesija. Ir ši klasė tapo viena iš priežasčių, kodėl šiemet į VDU ŽŪA mechanikos specialybę stojo tris kartus daugiau jaunuolių! Taigi, viskas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų norų ir veiksmų.

Žemės ūkis yra įdomi, perspektyvi sritis, kuriai reikalingi protingi, išsilavinę žmonės. Vis tik vien privačių iniciatyvų neužteks, reikia ir strateginio politikų požiūrio. Tiek savivaldoje, tiek Vyriausybėje ir Seime.

Kokiais principais ir vertybėmis grindžiate santykius su klientais ir partneriais? Kas yra svarbiausia su jais bendraujant ir bendradarbiaujant?

Esminis mūsų principas – esame patikimi partneriai, visada laikomės duoto žodžio, susitarimo su klientais, drąsiai ir atvirai komunikuojame. Žinoma, nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų, tačiau tam ir yra atvirumas ir žodžio laikymasis. Nuolat stengiamės tobulėti, būti geresni partneriai, užtikrinti kokybišką servisą ir kitas paslaugas. Prasmingam ryšiui kurti svarbiausias dalykas – abipusis pasitikėjimas tiek kalbant apie klientus, tiek apie technikos tiekėjus. Mūsų atstovaujami žemės ūkio technikos gamintojai yra vieni kokybiškiausių, o ne retai ir kokybiškiausi pasaulyje, ne tik Europoje ir mus su jais sieja tokios pat vertybės.

Visos veiklos sritys išgyvena pakilimus ir nuosmukius, krizes. Kaip Jūsų verslas pasirengęs ar rengiasi galimoms krizėms?

Esame rinkoje jau 28 metus, per tą laikotarpį Lietuvą krėtė ne viena krizė, tačiau „Ivabaltė“ ne tik atsilaikydavo, bet ir sustiprėdavo. Nuosekliai augame, vertindami, kad šio proceso sėkmei būtini patikimi ilgalaikiai partneriai, nuolatinis rinkos stebėjimas. Viena iš stiprybių yra ne tik gebėjimas numatyti pokyčius rinkoje, bet ir jiems nuolat ruoštis, kad atėjus sunkesniems metams rinkoje, turėtume ir išteklių, ir įrankių tai paversti dar vienu žingsniu į sėkmę.  

Kaip įmonę ir šeimos verslą matote ateityje?

Svarbu, kad šeimos verslas eitų iš kartos į kartą, o ateities vizija – vienareikšmiška plėtra ir inovatyvūs sprendimai, kuriuos galėtume siūlyti savo klientams. Mūsų noras – būti pirmu kliento pasirinkimu ūkyje. Šiandien „Ivabaltėje“ jau yra trys Tarvydžiai, nes prisijungė ir sesė Gabija. Manau, kad tai – puiki pradžia.

Dėkoju už pokalbį.